Jaunųjų gydytojų asociacijos pasidalintame vaizdo įraše slaugytojos atvirai dalijasi darbo džiaugsmais ir skausmais, atskleidžia, ką reiškia kasdien būti tarp gyvenimo ir mirties. Šių istorijų centre – ne tik medicininės procedūros, bet ir žmogiškumas, nuolatinis pasirengimas reaguoti į netikėtas situacijas ir emocinis įsipareigojimas pacientams.
„Jeigu vaikas numiršta ir tu elgiesi profesionaliai, iš šono atrodo, kad elgiesi šaltai“, – vaizdo įraše apie tai, ką reiškia būti slaugytoja, sako vaikų slaugytoja Elena.
Kas kasdien palaiko skubios pagalbos skyrių?
Slaugytojų pasakojimai atskleidžia, kad darbas priėmime reikalauja greitos reakcijos, plataus praktinio žinių bagažo ir didelio emocinio stabilumo. „Priėmime dirbu nuo labai seniai. Man patinka netikėtumai. Man patinka padėti žmonėms, kai jie pakliūna į tikrai sudėtingas situacijas. Šiame darbe aš save realizuoju. Aš nesijaučiu, kad kažko gyvenime nepadarau. Aš jaučiu, kad padarau kažką gero. Jaučiu tai ypatingai po sunkių budėjimų, kai atrodo, kad išeini ir prakeiki savo darbą. Bet aš jaučiu, kad padariau viską, ką galėjau“, – teigia slaugytoja dirbanti Vilma.
Tokios istorijos pabrėžia, kad slaugytojų nuovargis yra ne tik fizinis. Jie dirba ilgas valandas, priima sunkius sprendimus ir turi suvaldyti savo emocijas ten, kur kiekvienas žingsnis gali lemti paciento likimą. Daugeliui slaugytojų susidūrus su nesėkme ar netektyje, lieka dilema – kiek jautrumo išreikšti, o kiek uždaryti duris, kad darbas netaptų negailestinga naštą nešančia našta.
Komanda, pripažinimas ir grįžimas namo
Slaugytoja Simona pabrėžia savo svarbą gydytojų komandoje: darbas, kuriame kiekvienas narys atlieka kritiškai svarbias užduotis, reikalauja tarpusavio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo. Anot slaugytojos Elenos, žmonės kartais nesuvokia, kad slaugytojai kartu su medikais dirba kaip komanda. Tai ne tik profesionalūs veiksmai – tai ir emocinis palaikymas pacientams bei jų artimiesiems.
„Kažkada sakiau – gyvenime neisiu į dirbti į priėmimą. Sunkiausia būna, kai tu negali padėti pacientui, supranti, kad nieko nebegali padaryti. Kitą kartą ranką paglostai, nori ir apkabinti… gal šie momentai labiausiai motyvuoja ir netgi jauti tokį gerą jausmą. Mąstau, kad reiktų baigti „išmaniąsiųjų“ slaugytojų mokymus. Norėčiau pabandyti dirbti kaip pirmų metų rezidentas. Tai mano svajonė“, – sako Asta.
Daugelis slaugytojų taip pat svarsto apie karjeros galimybes užsienyje ar grįžimą namo. Simona atvirai dalijasi, kad, nors užsienyje patirtis gali būti vertinga, mintys apie grįžimą į Lietuvą sugrįžta: „Praeis kažkiek laiko ir vis tiek pagalvosi apie Lietuvą. Kad ir kaip buvo smagu užsienyje, bet norėsi būti čia senatvėje“, – tikina Simona. Elena antrina: „Tu esi tas pokytis. Jeigu nori save atiduoti žmonėms, nori būti tas pokytis, tai ir būk. Bet viskas prasideda nuo čia, tavo galvoje, nes taip iki skausmo myli Lietuvą“.
Tokios iniciatyvos, kurios viešina slaugytojų patirtis ir skatina visuomenės dėmesį, prisideda prie profesijos pripažinimo. Dalyvavimas nominacijose, apdovanojimuose ar vietinėse iniciatyvose padeda supažindinti visuomenę su slaugytojų indėliu, motyvuoti jaunimą rinktis slaugą ir primena, kad geri darbo sąlygos bei emocinė parama yra būtinos sveikatos sistemos tvarumui.
Susitikę slaugytoją – bent nusišypsokite. Kartais paprasta dėkingumo išraiška gali turėti didelę reikšmę tiems, kurie kasdien kovoja už mūsų ir mūsų artimųjų gyvybes.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.