Baltarusijos demokratinių jėgų lyderė Sviatlana Cichanouskaja pirmą kartą plačiau pakomentavo savo vyro Siarhejaus Cichanouskio pastarųjų mėnesių pareiškimus, kurie sukėlė audrą opozicijos bendruomenėje. Interviu ji davė Vokietijos žiniasklaidos priemonei, kur aiškiai atskyrė savo asmeninius jausmus nuo politinių vertinimų.
Kaip prasidėjo vieši konfliktai
Siarhejaus veikla po paleidimo iš kalėjimo 2025 metų vasarą pasisuko į aktyvų dalyvavimą viešojoje erdvėje: jo „YouTube“ kanale skelbiami vertinimai apima ne tik režimo kritiką, bet ir pastabas apie diasporoje veikiančias organizacijas, žiniasklaidą bei netgi savo žmonos komandą. Dėl to kilo atviros nesutarimų bangos, o diskusijos persimetė ir į viešą erdvę, kur jas greitai pradėjo stebėti tiek baltarusių bendruomenė, tiek tarptautinė publika.
Ką sako Sviatlana?
Sviatlana Cichanouskaja interviu pasakė: “Siarhejus Leonidovičius yra savarankiškas žmogus, kuris pasirenka tokį elgesio stilių ir bendravimo būdą, kokį laiko tinkamu”, – ir atkreipė dėmesį, kad nors kritika gali būti konstruktyvi, ji neturi žeminti žmonių orumo. Ji pabrėžė, kad negali prisiimti atsakomybės už vyro elgesį ir pažymėjo jo svarbą Baltarusijos laisvės istorijoje.
S.Cichanouskaja taip pat atvirai pripažino emocinį skausmą: „Man tenka dėti vidinių pastangų, kad atskirčiau šeimos, vyro, mano ir jo politinius vaidmenis. Ir, žinoma, buvau labai nustebinta šios naujos Siarhejaus retorikos… Žinoma, tai mane įžeidžia. Bet… Be jokio „bet“.“
Demokratinių jėgų vienybės klausimu ji pažymėjo, kad bet kokia kritika demokratinėse struktūrose turi būti konstruktyvi ir kad vieši ginčai kenkia opozicijos įvaizdžiui: “Nesantaikos sėjimas demokratinėje bendruomenėje mums nepadeda. Man dėl to labai gaila ir nemalonu.”
Kokie galimi sprendimai?
Sviatlana siūlo spręsti nesutarimus uždaru formatu, vengiant viešų konfrontacijų, kurios leidžia režimui vykdyti propagandą ir diskredituoti opoziciją. Ji taip pat akcentuoja, jog demokratinės struktūros turi būti atviros ir įtraukti įvairius aktyvistus, buvusius kandidatų ir protestų lyderius, analitikus bei visuomenines organizacijas.
Be asmeninių išgyvenimų, Cichanouskaja pabrėžia platesnį supratimą: per pastaruosius šešerius metus pasiekti rezultatai yra bendras įvairių žmonių indėlis, ir svarbu tęsti darbą, kad Baltarusija nebūtų pamiršta tarptautinėje dienotvarkėje.
Galiausiai ji atkreipia dėmesį į vieną esminę dilemą: „Žmogus, kuris mane kritikuoja, vis dėlto yra mano vyras, kad ir kokie bebūtų mūsų santykiai, jis yra mano vaikų tėvas, ir man labai sunku atskirti vieną dalyką nuo kito.“ Ši žmogiškoji perspektyva paaiškina, kodėl Sviatlanos reakcija sulaukia didelio susidomėjimo tiek politinėje, tiek visuomeninėje plotmėje.