Nors alus Senovės Egipte buvo vartojamas tik tam tikromis progomis, o vynas Antikos Romoje ir Graikijoje ilgainiui tapo kasdienybės dalimi, šiandien susirūpinimą kelia ne saikingas vartojimas, o kasdienis ir gausus alkoholio piktnaudžiavimas. Žmonės neretai griebiasi alkoholio norėdami numalšinti stresą, nusiraminti ar patirti malonumą. Tačiau kol poveikis centrinei nervų sistemai buvo žinomas jau seniai, alkoholio žala kitoms organizmo sistemoms pradėta tirti kur kas vėliau.
Kepenų vaidmuo ir alkoholio toksinė prigimtis
Gerai žinoma, kad alkoholis, tiksliau, jo tarpiniai metabolitai, yra universalūs nuodai. Jie aktyvuoja imuninę sistemą, skatina uždegiminius procesus ir pažeidžia daugelį organizmo sistemų. Vis dėlto, pagrindinis alkoholio taikinys yra kepenys, kuriose vyksta jo metabolizmas iki nepavojingų galutinių produktų.
Alkoholdehidrogenazė yra pagrindinis fermentas, dalyvaujantis alkoholio metabolizme. Nors pradinėse alkoholizmo stadijose fermentinės sistemos gali kelis kartus padidinti savo aktyvumą, greitai pradėjus ryškėti kepenų funkcijos nepakankamumui, tolerancijos slenkstis alkoholiui krenta, todėl apgirstama net ir nuo minimalių dozių.
Įdomu tai, kad mūsų organizme egzistuoja galingos alkoholį metabolizuojančios sistemos, netiesiogiai rodančios genetinį užprogramavimą apsisaugoti nuo žalingo alkoholio poveikio. Net visiškiems abstinentams organizme randami minimalūs endogeninio alkoholio kiekiai, kurie per parą gali siekti iki 10 g. Šis endogeninis alkoholis dalyvauja kraujagyslių plėtime stresinėse situacijose, raumenų kraujotakos gerinime, naudojamas kaip papildomas energijos šaltinis ir netgi prisideda prie endorfinų („malonumo“ hormonų) gamybos.
Kritinės dozės ir individualūs skirtumai
Žymus šveicarų filosofas, alchemikas ir gydytojas Paracelsas yra pasakęs: „Viskas yra nuodai, viskas yra vaistai, ir viena, ir kita lemia dozės.“ Tai puikiai tinka ir alkoholiui. Vyrams toksinis efektas pasireiškia, kai dozė viršija 70–90 g gryno alkoholio. Tačiau tai priklauso nuo daugelio faktorių: svorio, kitų ligų, kepenų būklės ir ypač nuo alkoholdehidrogenazės aktyvių frakcijų kiekio, kuris nulemtas genetiškai.
Moterys turėtų būti itin budrios, nes jų kepenų fermentiniai pajėgumai yra tris kartus mažesni, todėl ir toksinė etanolio dozė yra tris kartus mažesnė, palyginti su vyrais. Pasitaiko atvejų, kai piktnaudžiauti alkoholiu pradėjusios moterys miršta po 2–3 metų dėl kepenų pažeidimo terminalinių stadijų. Be to, daugelio Azijos šalių, Kanados šiaurės ir Sibiro tautų atstovai genetiškai turi nepakankamą kiekį aktyvių alkoholdehidrogenazės frakcijų, todėl jiems alkoholis yra ypač pavojingas.
Alkoholinės kepenų ligos stadijos
Ilgai ir nuolat piktnaudžiaujant alkoholiniais gėrimais (viršijant toksinę dozę), kepenyse sutrinka riebalų apykaita, todėl hepatocituose (kepenų ląstelėse) pradeda kauptis riebalai. Tai yra pradinė alkoholinės kepenų ligos stadija – alkoholinis kepenų suriebėjimas. Dažniausiai ši liga eiga be simptomų, nes kepenų audinys neturi skausmo receptorių. Skausmas atsiranda tik tada, kai ištempiama kepenų kapsulė. Ligoniai gali jausti tik nežymų pilnumo jausmą po dešiniuoju šonkaulių lanku.
Įspėjamieji etanoltoksinio sindromo požymiai
Piktnaudžiaujant alkoholiu, gali atsirasti ir kiti požymiai: padidėjęs dirglumas, miego sutrikimai, greitas nuovargis, akių obuolių veninė pilnakraujystė, padų ir delnų paraudimas, nežymus pirštų drebėjimas. Atsiradus net tokiems nežymiems simptomams, rekomenduojama kreiptis į gydytoją. Alkoholinio kepenų suriebėjimo prognozė yra gera, jei visam laikui atsisakoma alkoholinių gėrimų ir sureguliuojama mityba bei kūno svoris.
Ūminis ir lėtinis alkoholinis hepatitas
Jei liga progresuoja, išsivysto ūminis alkoholinis hepatitas – ypač didelių toksinių alkoholio dozių sukeltas kepenų uždegimas, kuriam būdinga kepenų ląstelių žūtis. Simptomai primena ūminį virusinį hepatitą: pakyla kūno temperatūra, atsiranda gelta, gali pykinti, vemti, niežėti, skaudėti po dešiniuoju šonkaulių lanku, pasireikšti tamsus šlapimas, šviesios išmatos.
Kepenys pasižymi milžiniškomis regeneracinėmis savybėmis, todėl žuvęs audinys gali atsistatyti. Tačiau ypač retais atvejais, esant didelėms alkoholio dozėms ar neaiškios kilmės alkoholiniams gėrimams, gali nepadėti net reanimacija. Nuolat piktnaudžiaujant, liga progresuoja į lėtinio alkoholinio hepatito stadiją, kuri gali būti persistencinė (pradinė, su ribotais simptomais, pvz., silpnumas, darbingumo sumažėjimas) arba aktyvi (agresyvesnė, su žymiu silpnumu, skausmingomis kepenimis, kūno masės sumažėjimu, gelta). Visiškai atsisakius alkoholio, abiejų lėtinio hepatito stadijų prognozė yra geresnė, palyginti su lėtiniais virusiniais hepatitais.
Skaudi statistika ir asmeninis pasirinkimas
Baigiant, svarbu pabrėžti: gerti ar negerti yra kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Tačiau negalima ignoruoti skaudžios statistikos – net 70 proc. savižudybių yra susijusios su pertekliniu alkoholio vartojimu. Lietuvoje 10 proc. mirčių siejamos su alkoholio sukeltomis ligomis. Oksfordo mokslininkų tyrimai parodė, kad sumažinus suvartojamo alkoholio kiekį vienam gyventojui 10 proc., vyrų mirčių nuo alkoholio sukeltų ligų sumažėja net 20 proc. Tai rodo, kad kiekvienas asmeninis sprendimas turi didžiulę įtaką ne tik individualiai, bet ir visos visuomenės sveikatai.
Sveikauk.lt portalo redaktorė.