Gimdos miomos – tai gerybiniai, dažniausiai raumeniniame gimdos audinyje augantys navikai, kurie pasireiškia maždaug 70-80 procentų moterų reprodukciniame amžiuje. Nors daugeliu atveju miomos yra besimptomės ir aptinkamos atsitiktinai, jos gali sukelti įvairių sveikatos sutrikimų ir žymiai paveikti gyvenimo kokybę. Svarbu atkreipti dėmesį į kūno siunčiamus signalus, nes ankstyva diagnostika ir tinkamas gydymas gali padėti išvengti rimtesnių komplikacijų.
Vilniaus Diagnostikos ir tyrimų centro gydytojas radiologas Andrej Afanasjev pažymi, jog apie miomas gali įspėti įvairūs simptomai, kurie pasireiškia ne visais atvejais. „Tiksli priežastis, galinti išprovokuoti šių darinių atsiradimą, nėra žinoma, tačiau manoma, jog šiame procese svarbų vaidmenį atlieka estrogenų ir progesterono hormonų veikla. Visgi, svarbu žinoti, jog dalis moterų, turinčių gimdos miomų, gali nejausti jokių simptomų ir diagnozę išgirsti atlikę įprastinį ginekologinį ar prenatalinį ultragarso tyrimą“, – teigia A. Afanasjev.
Gimdos miomų simptomai: nuo dubens skausmo iki vaisingumo problemų
Nors daugelis moterų su miomomis nejaučia jokių simptomų, didesni dariniai ar specifinė jų vieta gali sukelti nemalonių pojūčių. Pasak gydytojo radiologo, simptomai gali skirtis priklausomai nuo fibroidų dydžio, skaičiaus ir vietos. Dažniausi simptomai, įspėjantys apie gimdos miomas, yra:
- smarkus kraujavimas per mėnesines (menoragija);
- dubens skausmas ir spaudimas;
- pilnumo ar spaudimo jausmas apatinėje pilvo dalyje;
- padažnėjęs šlapinimasis arba sunkumas ištuštinti šlapimo pūslę, jeigu mioma ją spaudžia.
„Pacientėms taip pat gali pasireikšti nugaros ar kojų skausmas, vidurių užkietėjimas, pilvo patinimas, ypač jeigu miomos labai didelės arba jeigu moteris yra itin smulkaus sudėjimo. Kitas simptomas – skausmas ar diskomfortas lytinio akto metu, o viena sudėtingiausių šios būklės pasekmių – poveikis reprodukcinei sistemai. Deja, bet pacientėms, turinčioms miomų ir jų negydančioms, gali pasireikšti nevaisingumas arba pasikartojantys persileidimai, taip pat komplikacijos nėštumo metu, pavyzdžiui, būtinas cezario pjūvis“, – vardina gydytojas radiologas.
Pastebėjus šiuos simptomus, praverstų vizitas pas savo gydytoją, kuris nukreiptų reikalingiems tyrimams, patikslintų diagnozę bei parinktų tinkamiausią gydymo būdą. Taip pat verta žinoti, jog pacientės, kurioms jau nustatytos gimdos miomos, turėtų nepamiršti reguliariai atlikti dubens ultragarso tyrimą bent kas 6 mėnesius, kad laiku būtų aptikti jų pokyčiai.
Gydymo galimybės: nuo stebėjimo iki inovatyvių procedūrų
Prieš parinkdamas tinkamiausią gydymo būdą, gydytojas specialistas pirmiausia įvertina miomų skaičių, dydį, patiriamus simptomus, moters amžių bei jos poreikius. Nuo to priklauso tolimesnis gydymo procesas.
„Nors pacientėms Lietuvoje dažniausiai tenka išgirsti siūlymą išgydyti miomą chirurginiu būdu, pasitaiko atvejų, kai pacientės nenori atlikti operacijos – bijo intervencijų arba tiesiog neranda tam tinkamo laiko ir pasirenka palaukti, reguliariai lankytis pas gydytoją. Nemaža dalis moterų tikisi, jog mioma sumažės ir būklė pagerės, deja, turiu nuvilti, nes dažniausiai taip nebūna. Be stebėjimo, tokioms pacientėms gali būti paskirtas medikamentinis gydymas, tačiau verta žinoti, jog jis miomos nepašalina, tik sulėtina jos augimą, o simptomai, keliantys diskomfortą, niekur nedingsta. Tas pats galioja ir pasirinkusioms „gydytis“ įvairiais maisto papildais – ilgalaikėje perspektyvoje jie nesuteikia jokios naudos ir simptomams aštrėjant, tenka sugrįžti prie chirurginio gydymo“, – sako A. Afanasjev.
Kitas gydymo būdas – miomektomija – miomos šalinimas laparoskopiniu būdu bendrinėje nejautroje. Jos metu pilvo sienoje padaromi 1–1,5 cm pjūviai, per kuriuos įvedama videoaparatūra ir chirurginiai instrumentai. „Nors tai minimaliai invazyvus būdas ir vadinamasis „auksinis standartas“ chirurgijoje, visgi, reikalauja intervencijos į pacientės kūną, todėl ne visoms moterims gali būti patrauklus. Žinoma, šis būdas yra draugiškesnis kūnui, o gijimas neužtrunka ilgai ir moteris po kelių savaičių gali grįžti į įprastą gyvenimo ritmą. Deja, pasitaiko atvejų, kai nei vienas iš šių gydymo metodų nesuteikia reikiamo efekto ir jeigu moteris nebeplanuoja pastoti, ar miomos apimtis yra itin didelė, moterims dažnai siūloma atlikti ir histerektomiją – gimdos šalinimą, siekiant sugrąžinti moteriai kokybišką gyvenimą“, – dalinasi gydytojas radiologas.
Miomų embolizacija: efektyvus ir minimaliai invazyvus sprendimas
Vis dėlto, A. Afanasjev pasakoja ir apie kitą, dar ne visiems Lietuvoje žinomą miomų gydymo būdą – miomos embolizaciją. Tai procedūra, kurios metu kraujagyslės spindžio dalis arba visas kraujagyslės spindis yra užkemšamas (embolizuojamas), sustabdant kraujo tėkmę kraujagysliniuose dariniuose. Toks efektas pacientei nepasiekiamas nei medikamentiniu gydymu, nei maisto papildų vartojimu.
„Embolizavus arterijas, kurios maitina miomatozinius mazgus, jie yra atjungiami nuo kraujotakos ir taip pradeda džiūti, miomos tampa neaktyvios ir sumažėja, nes mazgai yra kaip tūrinis darinys, kaip tam tikra sfera. Dažnai per 3–4 mėnesius miomos sumažėja beveik dvigubai, o tai pacientei yra ženklus palengvėjimas, nes dingsta beveik visi varginantys simptomai, kurie visiškai išnyksta per metus. Savo praktikoje esu turėjęs atvejų, kur 9 cm mioma susitraukė iki 1 cm ir dingo visi nemalonūs simptomai bei sugrįžo prarasta gyvenimo kokybė. Su dalimi pacienčių iki šiol palaikau ryšį, kadangi reguliariai patikriname miomos būklę, visos iki vienos džiaugiasi, jog nebepatiria nemalonių simptomų ir pavyko išsaugoti gimdą, o nauji mazgai neatsiranda“, – sako gydytojas radiologas.
Jis pažymi, jog šis gydymo metodas gali būti taikomas beveik visais atvejais, ypač jeigu moteris nori išvengti chirurginių procedūrų, arba nori išsaugoti gimdą dėl asmeninių ar reprodukcinių priežasčių. Miomų embolizacija dėl savo privalumų ypač tinka moterims, kurių gyvenimo būdas ar darbo pobūdis reikalauja kuo greičiau grįžti prie kasdienės veiklos.
„Pati procedūra yra minimaliai invazyvi, atliekama be bendros nejautros, per mažą pjūvį, todėl sukelia mažiau skausmo, pasižymi mažesne komplikacijų rizika ir lemia greitesnį atsigavimą – dažnai pacientės namo yra išleidžiamos dar tą pačią ar kitą dieną, o į įprastą gyvenimą gali sugrįžti po 3–4 dienų“, – privalumus vardina A. Afanasjev.
Gyvenimas po embolizacijos: ko tikėtis ir kaip prižiūrėti save?
Specialistas išskiria, jog kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo miomų skaičiaus ir dydžių, o pacientės taip pat turi skirtingų poreikių. „Po procedūros reikėtų gyventi įprastai, tačiau apie 2 savaites susilaikyti nuo sunkių fizinių darbų, atvirų maudymosi erdvių, nepanikuoti, jeigu atsirado išskyrų ar šiek tiek pakilo kūno temperatūra – duokite laiko kūnui atsigauti po patirtos intervencijos. Kalbant apie tolimesnę priežiūrą, po 6 mėnesių pravartu atlikti ultragarsinį tyrimą, o po jo aptarti savo būklę su gimdos miomos embolizaciją atlikusiu specialistu“, – pataria gydytojas radiologas.
Dažniausiai šis aptarimas praeina džiugiai, nes gydytojas mato, kad mioma yra sumažėjusi, o ir pacientė pastebi, jog nebejaučia anksčiau varginusių simptomų. Bendravimas tarp gydytojo ir paciento įprastai užtrunka iki metų–dvejų, kai reguliarios patikros metu nustatoma, jog naujų miomų neatsirado, o turėtos susitraukė iki minimalaus dydžio.
Paklaustas, ar gimdos miomos gali atsinaujinti, A. Afanasjev pažymi, jog tokių atvejų gali pasitaikyti, tačiau gydymas embolizacijos metodu šią statistiką žymiai mažina, lyginant su kitomis chirurginėmis intervencijomis: „Pasauliniai tyrimai rodo, jog apie 10–15 procentų moterų gali pasireikšti nauji mazgai – mano paties patirtis rodo, jog pakartotinių procedūrų nesu atlikęs 95 procentams pacienčių.“
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.