Apsilankymas bažnyčioje dažnai kelia praktinių klausimų: kiek reikėtų paaukoti už šventąsias mišias, krikštynas ar vestuves, ar egzistuoja nustatyta suma ir ką daryti, jei šiuo metu pinigų nėra? Alytaus Šv. Kazimiero parapijos kunigas Vytautas Mazirskas aiškina, kad bažnyčioje nėra vienareikšmiškos, visiems privalomos aukos sumos – auka turi būti laisvas gestas, priklausantis nuo asmens finansinių galimybių.
Kunigo paaiškinimas apie aukojimą
Kunigo V. Mazirsko teigimu, jo parapijoje nėra nustatytos konkrečios sumos, kurią žmogus privalėtų paaukoti. Dvasininkas pabrėžia, kad aukojimas neturėtų būti suprantamas kaip mokėjimas už religinę paslaugą. „Jeigu žmogus tikrai neturi daug pajamų, aukoja tiek, kiek gali, nes tai ir yra auka – paaukoji, kiek tu gali, o ne kiek nurodyta”, – aiškina V. Mazirskas. Tokiu principu siekiama išsaugoti skirtį tarp laisvos aukos ir komercinio požiūrio, kuris teologijoje gali būti laikomas simonija.
Aukos dydis per krikštynas, vestuves ir mišias
Žmonės dažnai ieško konkrečių skaičių, ypač planuodami krikštynas ar vestuves, tačiau vieno universalaus atsakymo nėra. Kunigas sako: „Jeigu žmogus išgali dviženklę auką aukoti, aukoja dviženklę. Jeigu gali ir triženklę aukoti, aukoja triženklę sumą. Bet ar tai bus 10 eurų, ar 100 eurų, čia jau priklauso tikrai nuo aukotojo galimybių”. Svarbiausia, kad auka atspindėtų asmens sąžinę ir galimybes, o ne spaudimą ar lyginimą su kitais.
Ar galima neaukoti ir nejausti kaltės?
V. Mazirskas primena, kad nelikus galimybių paaukoti, kaltės jausti nereikėtų. Jis pasakoja praktinius atvejus, kai žmonės kreipiasi sunkiomis akimirkomis ir negali materialiai prisidėti: „Meldiesi už sveikatą, prašai išgijimo, malonės be jokios aukos”. Dvasininkas pabrėžia žmogiškąjį aspektą: „Negalima visada vadovautis įstatymo raide – reikia atsižvelgti ir į žmogaus situaciją.
Jėzus sako: raidė užmuša, o dvasia teikia gyvybę”. Tai reiškia, kad parapijos nariai ir kunigai turėtų vertinti situaciją jautriai, neformalizuotai.
Kam skiriami surinkti pinigai?
Svarbu atskirti lėšų paskirtį: kai kurie pinigai skiriami kunigų pragyvenimui, kiti – parapijos ūkio reikmėms. „Iš ko pats kunigas išgyvena, tai iš aukų už šventąsias mišias, krikštynas ir santuokas”, – aiškina V. Mazirskas. Sekmadienio rinkliavos ir kitos parapijai skirtos aukos naudojamos bažnyčios pastatų priežiūrai, remontams, komunaliniams mokesčiams ir darbuotojų atlyginimams. Parapijos skaidrumas ir aiški komunikacija apie lėšų panaudojimą padeda tikintiesiems suprasti, kam jų auka keliauja.
Be piniginių aukų, parapijos gyvenimui svarbios ir kitos formos pagalba: savanoriškas darbas, daiktinės aukos arba dalyvavimas parapijos renginiuose. Tokia įtrauki anti požiūris leidžia prisidėti pagal galimybes ir palaikyti bendruomenės veiklą net ir tada, kai finansinė parama yra ribota.