Antradienio vakarą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vyko iškilmingas Valdo Adamkaus 100‑ojo gimtadienio minėjimas, kuriame dalyvavo daug garbingų šalies ir užsienio svečių. Daugeliui pastebėta, kad šalies prezidentas Gitanas Nausėda į renginį neatvyko ir jubiliatą pasveikino nuotoliniu vaizdo įrašu. Šis sprendimas sukėlė viešą diskusiją ir kritikos bangą, kurios epicentre atsidūrė Prezidentūra.
Prezidentūros reakcija ir K. Žukausko patikrinimas
Prezidentūros žinutė, reaguodama į kaltinimus, nurodė: „Prezidentas G. Nausėda su Prezidentu V. Adamkumi telefonu bendravo vakar ir susitiks dar šią savaitę. Kaip yra susitikę ne kartą per pastaruosius dešimtmečius – draugiškai, artimai ir privačiai. Be pasiskelbimų socialiniuose tinkluose ir noro įsiamžinti prie fotosienelės.” Į tai greitai sureagavo komunikacijos specialistas Karolis Žukauskas, pareiškęs, jog patikrino viešai prieinamą informaciją socialiniuose tinkluose ir paviešino išsamius duomenis.
Žukauskas socialiniuose tinkluose nurodė: „Ir patikrinau.” Jo surinkti duomenys rodo, jog iš Nausėdos Facebook profilių nustatytos detalės: 14 bendrų nuotraukų su V. Adamkumi, 5 vieši gimtadienio pasveikinimai (2016, 2018, 2019, 2021, 2026), iš kurių trijuose buvo publikuotos bendros nuotraukos, taip pat 6 gimtadienio sveikinimai, kurių viešame profilyje nebuvo. Be to, iš 14 bendrų nuotraukų net 10 buvo paskelbta per pirmąją Nausėdos prezidentinę rinkimų kampaniją, o 4 įrašai buvo pažymėti kaip politinė reklama.
Politinė optika ir viešumo lūkesčiai
Tokie faktai atveria platesnį diskusijų lauką apie viešumo ribas tarp privataus bendravimo ir pareigų viešumo. Kai prezidentas teigia, kad susitikimai vyksta „draugiškai, artimai ir privačiai“, visuomenė natūraliai tikisi skaidrumo dėl savo vadovo elgesio, ypač kai kalba eina apie buvusius prezidentus ir jų pagerbimą. Taip pat aktuali yra socialinių tinklų naudojimo vaidmuo: ar bendros nuotraukos tarnauja tik asmeniniams santykiams fiksuoti, ar jos taip pat yra instrumentas politiniam įvaizdžiui formuoti.
Be to, kai dalyvavimas renginyje yra neįmanomas dėl komandiruotės ar kitų pareiginių įsipareigojimų, visuomenė paprastai vertina aiškų paaiškinimą ir asmens gestą, kuriuo reiškiama pagarba jubiliatui. Vaizdo sveikinimas yra priimtinas sprendimas, tačiau jo interpretacija priklauso nuo platesnio konteksto ir ankstesnių viešųjų veiksmų, kuriuos dabar ir analizuoja Žukauskas.
Galutinė šios istorijos pamoka – viešumo ir privatumo riba aukščiausiame valstybės lygyje yra jautrus dalykas. Aiškesnė komunikacija, viešųjų įsipareigojimų derinimas su asmeniniais ryšiais ir skaidrus socialinių tinklų naudojimas galėtų sumažinti spekuliacijų kiekį ir sustiprinti visuomenės pasitikėjimą.