Petras prisimena, kad pirmieji lošimai prasidėjo dar paauglystėje, vėliau peraugę į sistemingą elgesį: „Pradžioje eidavau lošti tik savaitgaliais, po darbo. Tai buvo smagus laiko praleidimas, kol galiausiai pats lošimas tapo tarsi darbu“. Iš pradžių lošimas atrodė kaip pramoga, bet laikui bėgant tapo pagrindine būsenos paieška ir prieglobsčiu nuo kasdienio gyvenimo.
Poveikis gyvenimui ir vertybėms
Petras atvirauja, kad lošimuose jis pralošė ne tik pinigus: „Aš pralošinėjau savo laiką, draugus, sąžinę, artimuosius, jausmus, viską, kas dabar yra šventa“. Priklausomybė pakeitė jo prioritetus – svarbiausia tapo lošimo suteikiamas adrenalinas. Kaip pats sako: „Kaip narkomanui reikia didesnės dozės, taip man reikėjo stipresnės emocijos.” Laimėjimai netrukdė, nes greitai virsta priežastimi toliau lošti, o ne problemų sprendimui.
Finansinės ir šeimos pasekmės
Su laiku Petro lošimas sukėlė skolas, melą ir manipuliacijas. Jis prisimena etapą, kai pinigų stoką bandė spręsti skolindamasis ir elgdamasis be sąžinės: „Kad galėčiau gauti pinigų, galėjau padaryti bet ką. Aš nebeturėjau jokios sąžinės. Ji mirė pirmiausiai”. Šeima ypač kentėjo – namai tapo „tuščio šaldytuvo sindromu“, kai stigo pinigų būtiniausiems poreikiams.
Draugų pagalba ir „meškos paslauga”
Artimųjų bandymai gelbėti Petro skolas trumpuoju laikotarpiu tik pratęsė priklausomybę. Jis pats prisimena: „Kai tik jie grąžina mano skolas, aš ir vėl lošiu. Tai buvo „meškos paslauga”.” Psichologų įžvalgos rodo, kad už artimųjų pagalbą dažnai atsiranda imunitetas prieš paties priklausomo asmens pasikeitimą – žmogus nepatiria visų savo veiksmų pasekmių ir neprisiima atsakomybės.
Kelias į pagalbą ir sveikimas
Petras pabrėžia, kad lūžis atėjo per Anoniminių lošėjų bendruomenę ir 12 žingsnių programą. Pradiniai bandymai gydytis buvo nesėkmingi, tačiau grįžus į grupes jis pamažu pradėjo keistis.
„Pradžioje norėjau kovoti su ta liga. Klydau. Reikia tiesiog išmokti su ja gyventi”, – sako jis.
Specialistų komentaras
Lošimų priežiūros tarnybos psichologė Gabrielė Glušauskaitė paaiškina, kad priklausomybė keičia žmogaus smegenų reakcijas – adrenaliną ir dopaminą, todėl lošiantysis ieško vis intensyvesnių potyrių. Tai lemia vertybių nuosmukį ir elgesio pokyčius, kurių artimieji dažnai nesupranta. Ji atkreipia dėmesį, kad artimieji dažnai padaro daugiau žalos, išmokėdami skolas už lošiantįjį, nes taip atima galimybę jam patirti pasekmes ir pradėti keistis.
Gabrielė Glušauskaitė taip pat primena: „Sveikimas yra ilgas procesas, kuris dažniausiai ne visada yra malonus.” Trokštamas azartiškumo ir greito dopamino pojūtis gali trukdyti žengti pirmą žingsnį link realios pagalbos.
Kas svarbu žinoti
Priklausomybė nuo lošimų yra liga, kurią verta pripažinti ir gydyti. Ieškoti pagalbos reikia kuo anksčiau: kreiptis į specialistus, prisijungti prie grupių palaikymo, vengti „meškos paslaugų“ ir sudaryti finansinį kontrolės planą. Artimiesiems svarbu nustatyti ribas ir skatinti atsakomybę, o ne vien ekonomiškai tvarkyti pasekmes.
Petras sako, kad nors dalis draugų atsitraukė, jis su žmona išsaugojo ryšį, o pats dabar gyvena pilnavertiškiau: „Taip, aš turiu priklausomybės nuo azartinių lošimų ligą. Ji su manimi visada bus, bet jau išmokau su ja gyventi.”
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.