Vėžys dažnai suvokiamas kaip modernios civilizacijos pakitimas, tačiau istorijos ir mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad ši liga yra senesnė nei manoma. Tyrimai, nagrinėję fosilijas ir rašytinius šaltinius, patvirtina, kad augliai kamavo įvairias rūšis prieš milijonus metų, o žmogaus giminėje pirmieji pėdsakai siekia bent kelis milijonus metų atgal.
Vėžio pėdsakai fosilijose
Vienas iš reikšmingų atradimų kilo tiriant dinozaurų kaulus: mokslininkai peržvelgė apie 10 tūkst. stuburo rentgenogramų iš daugiau nei 700 muziejų ekspozicijų ir aptiko 29 atvejus, kai griaučiuose buvo randami augliai. Išsamiau analizuota, kad auglių turėjo keli hardozaurai, gyvavę prieš maždaug 70 mln. metų. Vėliau aptiktas ir titanozauro auglys, kas patvirtino, kad vėžys paveikė skirtingas dinozaurų grupes. Tokie radiniai rodo, kad vėžinės ligos nėra šiuolaikinės kilmės anomalija, o gali būti paplitęs reiškinys gyvūnų evoliucijoje.
Vėžys žmogaus evoliucijoje ir rašytiniuose šaltiniuose
Ne tik dinozaurai turėjo auglių. Viename rastų pavyzdžių nustatytas auglys Australopithecus africanus vaiko stubure – tai liudija, kad vėžys palietė ir ankstyvuosius homininus. Rašytiniuose šaltiniuose vėžio paminėjimai siekia Senovės Egiptą (apie 2500–1600 m. pr. m. e.), kur aprašomos procedūros, tokios kaip krūties naviko pašalinimas deginant. Antikos gydytojai, tarp jų ir Hipokratas, naudojo terminą karkinos (graik. karkinos, liet. „krabas“), kad apibūdintų tam tikras auglių formas.
Ką tai sako apie ligos prigimtį ir modernią epidemiologiją
Duomenys įrodo, kad vėžys nėra vien tik „civilizacijos“ sukeltas reiškinys. Kaip pažymi onkologas Siddhartha Mukherjee: “Civilizacija nesukėlė vėžio, bet pailgėjusi gyvenimo trukmė jį parodė.” Daugeliu atvejų dauguma rūšių gali susirgti vėžiu, tačiau šių ligų dažnis auga kartu su žmonių gyvenimo trukme: ilgesnėam gyvenimui didesnė tikimybė, kad ląstelės sukaups mutacijas, vedančias prie navikų.
Be to, praeityje žmogaus mirtingumą dažnai lėmė infekcinės ar trauminės priežastys, todėl daugeliui asmenų nebuvo pasiekiama tokia amžiaus riba, kuri leistų išsivystyti vėžiui.
Prevencija ir praktiniai patarimai
Nors vėžys yra sudėtingas ir apima šimtus skirtingų tipų, daugelio formų riziką galima mažinti aktyvia prevencija: vengti rūkymo ir perteklinio alkoholio vartojimo, laikytis subalansuotos mitybos, palaikyti fizinį aktyvumą ir reguliariai dalyvauti prevencinėse sveikatos patikrose. Ankstyva diagnostika gerokai padidina gydymo sėkmės galimybes, todėl profilaktiniai tyrimai ir skiepai (kur taikoma) išlieka vieni efektyviausių įrankių kovojant su liga.
Supratimas, kad vėžys turi ilgą evoliucinę istoriją, padeda korektiškai vertinti rizikas ir investuoti į prevenciją bei mokslinius tyrimus, skirtus ankstyvai diagnostikai ir gydymo gerinimui.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.