Klinikinę mirtį patyrę žmonės dažnai pasakoja panašias patirtis – šviesą tunelio gale, jausmą, kad sklendi virš savo kūno, arba tylų susitelkimą į artimųjų balsus. Tradiciškai manyta, kad sąmonė greitai blėsta, nes nutraukus širdies veiklą smegenys nebegauja deguonies ir greitai praranda funkcijas. Tačiau nauji tyrimai rodo, kad smegenų aktyvumas gali išlikti trumpą laiką po širdies sustojimo, todėl dalis pacientų gali suvokti, kas vyksta, ir net išgirsti aplinkinius garsus.
Ką rodo moksliniai tyrimai
Mokslininkai, tyrę klinikinę mirtį išgyvenusius asmenis ir registravę smegenų elektrinę veiklą, nustatė, kad aktyvumas tęsiasi dar 2–20 sekundžių po širdies sustojimo. Tai reiškia, kad nors kraujotaka ir deguonies tiekimas į smegenis nutrūksta, kai kurios neuronų grandinės išlieka aktyvios pakankamai ilgai, kad kurtų suvokimo elementus. Taip pat stebima, kad tam tikri refleksai, pavyzdžiui, rijimo ar vyzdžių reakcijos, dingsta greičiau, o kitos funkcijos gali išsilaikyti trumpą laiką.
Kodėl žmogus gali suvokti, kad miršta
Jei smegenų atvaizdavimas ar EEG rodikliai fiksuoja aktyvumą po širdies sustojimo, žmogus gali patirti paviršutinį sąmoningumą – girdėti aplinkinių balsus, jausti skausmą ar mintyse suvokti savo būseną. Tai paaiškina ankstyvas prisiminimus ar liudijimus apie aplinką išgyvenus kritinę būklę. Svarbu pabrėžti, kad nors elektrofiziologiniai duomenys rodo trumpalaikį aktyvumą, ilgalaikės pažinimo funkcijos ir ilgalaikė atmintis dažniausiai nebebūna užtikrintos be skubios intervencijos.
Praktinės pasekmės ir etinės implikacijos
Šios žinios turi įtakos reanimacijos praktikoms ir paliatyviai slaugai: žinodami, kad sąmonė gali trumpai išlikti, medikai ir artimieji gali kitaip vertinti paskutiniuosius momentus, skirti dėmesingesnį bendravimą ir atsargiau priimti sprendimus dėl intervencijų. Taip pat tai kelia klausimų apie skausmo ir kančios suvokimą mirštant bei apie organų donorystės ir mirties konstatavimo procedūras.
Tyrimų ribotumai ir tolimesni klausimai
Vis dėlto svarbu pabrėžti tyrimų ribotumus: stebėjimai dažnai remiasi ribotu kiekiu atvejų, technologijų jautrumu ir interpretacija. Tolesni tyrimai turi sutelkti dėmesį į tai, kokie smegenų regionai aktyvūs, kiek realiai suvokimo komponentų susiformuoja ir kaip skiriasi patirtis priklausomai nuo priežasčių bei reanimacijos kokybės. Tokios žinios padės geriau suprasti mirtingumo procesą ir parengti jautresnes praktikas pacientams ir jų artimiesiems.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.