Organų donorystė Lietuvoje turi ilgametę istoriją: dar 1970 m. pasirašytas pirmasis sutikimas tapti donoru ir atlikta pirmoji inksto transplantacija atvėrė kelią šiai medicinos sričiai. Nuo to laiko medicina ir teisė nuolat keitėsi — atsirado naujos procedūros, geresnės diagnostikos galimybės, taip pat supaprastintos sutikimo teikimo formos, įskaitant galimybę užpildyti sutikimą elektroniniu būdu.
Istorija ir pažanga
Per pastaruosius dešimtmečius Lietuva žengė reikšmingą žingsnį donorystės srityje: chirurgijos metodai tobulėjo, atsirado tinkamesnės audinių suderinamumo testavimo technologijos, o visuomenė pradėjo labiau domėtis donoryste. Šios permainos leido išgelbėti daugybę gyvybių, suteikti viltį nepagydomiems pacientams ir pagerinti jų gyvenimo kokybę po transplantacijų.
Statistika ir iššūkiai
Nors situacija pagerėjo, Lietuvoje vis dar išlieka iššūkių. Donorystės sutikimo turinčių asmenų skaičius auga, tačiau artimųjų prieštaravimas donorystei vis dar siekia apie 33 proc., būta laikotarpių, kai šis skaičius buvo vos 25 proc. Donoro kortelę šiuo metu turi daugiau nei 25 tūkst. žmonių — iš jų apie 65 proc. moterų ir 35 proc. vyrų; daugiausia pasirašančiųjų yra 18–30 metų amžiaus. Vis dėlto organai gali būti paimami ir iš vyresnių asmenų, svarbiausia — audinių ir organų suderinamumas. Šiuo metu Lietuvoje yra maždaug 463 žmonės, laukiantys transplantacijos.
Visuomenės nuomonė ir švietimas
„Organų donorystė – svarbi kiekvienam iš mūsų, tik dažniausiai patys apie ją nepagalvojame tol, kol nesusiduriame. O susidūrus, dažnai nežinome kaip pasielgti“, – esamą situaciją apibendrina organų donorystę skatinančio Irenos Matijošaitienės fondo direktorius Andrius Palionis. Specialistai pabrėžia, kad visuomenės švietimas yra kertinis veiksnys: skaitydami sėkmės istorijas ir girdėdami apie pagijusius žmones, visuomenė tampa sąmoningesnė ir labiau linkusi paaukoti organus.
„Mirus artimajam, žmonės vis dažniau sutinka paaukoti organus donorystei.
Taip pat daugėja žmonių, pasirašančių sutikimą donoro kortelei gauti. Visuomenė iš tiesų tampa sąmoningesnė, altruistiškesnė, geranoriškesnė. Tiesa, palyginus mūsų šalies donorystės rodiklius su Europos šalimis – skaičiai galėtų būti ir geresni. Šiuo metu esame maždaug per vidurį, tačiau palyginus rodiklius su konkrečiomis šalimis, pavyzdžiui, Ispanija ar Prancūzija, tai mūsų laukia dar ilgi metai visuomenės švietimo apie donorystę“, – pažymi Nacionalinio transplantacijos biuro laikinoji vadovė Audronė Būziuvienė.
Kodėl svarbu kalbėtis ir ką daryti
„Būtent dėl to yra svarbu nepamiršti apie savo apsisprendimą pasikalbėti ir su artimaisiais (sutuoktiniais, vaikais, tėvais, broliais, seserimis), ypač jeigu artimieji gyvena užsienyje.
Svarbu nepabijoti šios temos, kalbėtis, išsakyti savo nuomonę, nes dažnai artimieji, nežinodami, ką galvojo apie donorystę jų artimas ir brangus žmogus, lemiamu momentu atsisako paaukoti mirusiojo organus. Ši tema galbūt daugeliui vis dar atrodo tarsi neliečiama, nes verčia žmones susimąstyti apie gyvybės trapumą, tačiau kitą vertus, niekas nuo to nėra apsaugotas, nė vienas nežinome, kada teks atsisveikinti, todėl tokios temos taip pat turėtų kada nors atsirasti tarpusavio pokalbių kontekste“, – pabrėžė A. Palionis.
Praktiniai žingsniai: aptarti savo valią su artimaisiais, užpildyti sutikimą elektroniniu būdu arba gauti donoro kortelę, domėtis donorystės procedūromis ir paramos galimybėmis artimiesiems. Be to, svarbu remti viešas iniciatyvas ir švietimo programas, kurios didina visuomenės supratimą apie donorystės naudą.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.