Patekimas į skubios pagalbos skyrių dažnai prasilenkia su kino juostų dramatizavimu: vietoj triukšmo – garsus žingsnių ritmas, koordinuotas personalo judėjimas ir profesionali ramybė. Štai čia dirbanti medikė priima pacientus su racija prie šono, mat skubioje pagalboje laikas, logistika ir greita komunikacija lemia išgelbėtas gyvybes. Užkulisiuose – ne vien ekstremalios situacijos, bet ir rutininis, bet labai atsakingas darbas, kuriam reikalingas specialus pasirengimas ir psichologinis atsparumas.
Specialybė, pasirinkusi medikus
Gydytojų kelias į skubios pagalbos gydytojo profesiją dažnai prasideda iššūkių ir atsitiktinumų susikirtimu. Jie greitai supranta, kad ši sritis reikalauja ne tik medicininių žinių, bet ir gebėjimo priimti sprendimus čia ir dabar, prisitaikyti prie nenuspėjamumo ir dirbti komandoje.
– Kodėl pasirinkote būti skubios pagalbos medike? Juk yra pilna kitokių medicinos sričių, kuriose nėra tiek daug streso.
– Tikriausiai net ne aš, o pati specialybė mane pasirinko. Jos nebuvo, kai aš baiginėjau medicinos studijas. Tik 6 kurso pabaigoje atsirado rezidentūra šioje srityje, jos aprašas užkabino akį, nuėjau į motyvacinį pokalbį. Prieš tai galvojau, kad galbūt norėčiau pasirinkti vidaus ligų sritį ir tik po to dirbti skubios pagalbos medike. Vis dėlto šią galimybę atmečiau, nes panašu, kad likimas man skyrė būtent progą dirbti čia. Per visus tuos rezidentūros metus pamačiau, kad neklydau ir mano vieta yra būti skubios pagalbos skyriuje.
Kas lemia sėkmingą darbą skyriuje
Skubios pagalbos sektoriuje svarbiausia – komandinė disciplina, aiški komunikacija ir emocinis intelektas. Personalas turi greitai įvertinti paciento būklę, paskirstyti tyrimus ir intervencijas, priimti sprendimus, kurių pasekmės matomos akimirksniu.
– Kokių savybių reikia norint čia dirbti?
– Šaltų nervų, nors dirba ir nemažai karštakošių. Mūsų _credo_ – svarbiausia pacientas, todėl reikia turėti labai daug empatijos, juk čia ateina pačių įvairiausių žmonių, ne tik su sutrenkimais, ūmiomis, bet ir lėtinėmis ligomis.
Net jei jiems ten gali ir nereikėti pagalbos, tai yra blogiausia diena jų gyvenime. Norisi šiek tiek pabumbėti, jog atėjo ne čia, bet tada pagalvoji, kad tam žmogui šiuo metu yra tikrai blogai. Reikia begalinės kantrybės, nes tenka kovoti ne tik su pacientais, bet ir su pačiu savimi. Laukia ypatingai didelis [krūvis], todėl reikia mokėti ir su tuo susidoroti. Reikia ryžtingumo, nes privalai prisiimti atsakomybę čia ir dabar, priimti sunkius sprendimus, kurie nebūtinai patiks kolegoms konsultantams ar patiems pacientams. Be to, visi dirbame vienoje komandoje, tad reikia ir komandinių savybių.
Logistika, emocijos ir ypač sunkios akimirkos
Kasdienybė apima ne tik medicininius veiksmus, bet ir praktinius sprendimus: racija ant stalo nėra vien detalė – tai priemonė greitai pasiekti kolegas didžiuliame ligoninės pastate ir reaguoti į netikėtus atvejus.
– Dabar kalbame, bet ant Jūsų stalo padėta įjungta racija. Kodėl jos reikia, laukiate iškvietimo?
– Jos reikia visų pirma dėl to, kad Kauno klinikose atstumai pakankamai dideli, net ir tame pačiame skubios pagalbos skyriuje. Todėl, kad nereikėtų visur bėgioti ar ieškoti telefono, kuris būna ir užimtas, reikia racijos. Jei nutinka skubi situacija ar atvežamas sunkus pacientas, o tuo metu nėra intensyvios terapijos poste gydytojo, nes jis išvažiavęs į kitą ligoninę konsultuoti ar panašiai, mes esame greitai pasiekiami. Gali reikėti pagalbos kolegoms, pavyzdžiui, radiologijos kabinete nualpo žmogus, tokiu atveju mes būname iškviesti padėti. Iš tiesų, galima sakyti, kad dirbame bet kuriame poste, nes skubios pagalbos gali prisireikti visur.
Emocinė našta – dar vienas iššūkis. Ypač sunkūs yra atvejai, kai mirtys ateina netikėtai ir palieka kolektyvą be žodžių.
– Per visus Jūsų darbo metus susidūrėte tikriausiai ne su viena sudėtinga situacija. Ar galėtumėte kurią nors iš jų prisiminti ir papasakoti?
– Manau, kad sunkiausia būna ne tada, kai nežinome kokių nors medicininių bėdų, nes visada turime kolegas, kuriems galime paskambinti ir pasikonsultuoti. Sunkiausia tada, kai susiduriame su emocinėmis problemomis. [Mirtys] ar sunkios ligos, ypač tada, kai prieš tai žmogus atrodė dar visiškai sveikas. Vienas iš tokių įvykių, kuriuos prisimenu dar ir dabar, buvo budint naktį. Paryčiais atvežamas jaunas vyras, jam buvo apie 30 metų. Atrodytų, jog tai buvo paprastas, banalus karščiavimas, bet slaugytojai pakvietus mane prie rūšiavimo punkto pamačiau, kad žmogus jau nebekvėpuoja. Iškart pradėjome gaivinti, bet gaivinimas nesėkmingas. Jį buvo atlydėję tėvai ir žmona, šis vyras turėjo mažų vaikučių. Turėjau išeiti ir pasakyti, kad jaunas žmogus, į priėmimą atvežtas dėl karščiavimo… mirė. Iki šiol man ausyse skamba mamos klyksmas ir žmonos ašaros. Dar ir dabar sunku tai prisiminti…
Švietimas ir atskaitomybė visuomenei
Vienas iš ilgalaikių iššūkių – visuomenės supratimas, kada verta kreiptis į skubios pagalbos skyrių. Dalis pacientų realiai reikalauja neatidėliotinos pagalbos, kiti galėtų kreiptis į šeimos gydytoją arba planuoti tyrimus. Tobulinti viešinimą apie triage principus ir skubios pagalbos teikimo kriterijus – būtina, kad sistemos resursai būtų naudojami efektyviai.
Darbo su žmogumi centre principas, komandinė parama ir savęs saugojimas – tai, kas leidžia skubios pagalbos personalui kasdien grįžti į pacientų gerovės tarnybą.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.