Valerijonai nuo seno užima pelnytą vietą liaudies medicinoje ir namų vaistinėlėse. Prisiminimai apie močiutės krepšį su šaknimis, ilgą plovimą, džiovinimą saulėje daugeliui mūsų primena paprastą, tačiau veiksmingą priemonę nuo nerimo, nemigos ir per didelės įtampos. Tradiciniai ruošimo būdai ir patarimai perduodami iš kartos į kartą, o jų poveikis ir rizika vertintini atsakingai.
Kaip paruošti ir vartoti
Dažniausiai vartojama valerijonų šaknų užpilai ar trauktinės. Paprastas būdas — nedidelį kiekį šaknų pusvalandį pašildyti ant silpnos ugnies arba užplikyti karštu vandeniu ir palikti šiltai per naktį. Toks užpilas geriama po pusę stiklinės ryte ir vakare prieš miegą; pagal poreikį trumpam vartojamas ir dieną. Liaudyje dažnai minima, kad valerijonai padeda nuraminti gyvūnus, pavyzdžiui, pritraukia katinus, ką ir patvirtina nemažai nuo seno žinomų pasakojimų.
Poveikis ir tradicinės indikacijos
Valerijonų poveikis apima nerimo, įtampos ir nemigos mažinimą, miego kokybės gerinimą, kartais — virškinimo sutrikimų ir pilvo pūtimo palengvinimą. Senuose šaltiniuose minima, kad valerijonai naudoti įvairiems negalavimams gydyti — nuo nervinių sutrikimų iki tam tikrų uždegiminių procesų. Vaistinis valerijonas (lot. Valeriana officinalis) Lietuvoje vadinamas baldrijolu arba velnio barzda; jo šaknis turi specifinį kvapą ir veikliųjų medžiagų kompleksą, kurio dėka jis veikia centrinę nervų sistemą.
Atsargumo priemonės ir galimos nepageidaujamos reakcijos
Nors valerijonai dažnai suvokiami kaip natūrali priemonė, jų vartojimas nėra visiškai nepavojingas. Ilgalaikis ar piktnaudžiavimas gali lemti priklausomybę ar sumažinti poveikį. Kai kuriems žmonėms valerijonai sukelią pykinimą, galvos skausmą, svaigimą arba neretai paradoksinį stimuliuojantį poveikį. Taip pat pranešama apie kraujo krešėjimo pokyčius ir grėsmę žmonėms su kepenų sutrikimais. Be to, valerijonai gali stiprinti raminančių vaistų bei alkoholio poveikį, todėl derėtų vengti kombinuoto vartojimo be gydytojo konsultacijos.
Specialių grupių, pavyzdžiui, nėščiųjų ir maitinančiųjų, vartoti nerekomenduojama be profesionalios medicininės nuomonės.
Liaudies istorijos kaip įspėjimas
Liaudies pasakojimai kartais iliustruoja tiek teigiamą, tiek ir nepageidaujamą poveikį. Straipsnyje aprašyta scena, kai valerijonų poveikis sukelia neįprastus elgesio pokyčius: “Ak tu, žabalty“, – susizlastijusi močiutė katiną už čiuprynos ir pašvyst tą padarą ant žemės. Kaip dribo kaip šlapias skurlis, taip ir guli ant tako. Ant vieno šono paguli, ant kito, niekur neina. Nors prie širdies glausk, į antį įsidėk. Pusę dienos ant tako meiliai pragulėjo, nė praeit žmogus negali, prastumti koja belieka. Tą pačią naktį močiutė sapną sapnavo: atėjo į trobą banditai josios apiplėšt. “Kas per čyderstva, niek nebus, pupuliukai, – sako sapne rami močiutė, – gausit laukt vakaro, šiandien būtinai turiu eiti į apylinkę išbalsuot, o paskui darykit ką norit”.
Šie pasakojimai primena, kad net natūralios priemonės gali turėti stiprų poveikį ir reikalauti atsargumo. Valerijonai gali būti vertinga pagalba trumpalaikiam nerimui ar miego problemoms, tačiau vartojimas turi būti apgalvotas, trumpalaikis ir, esant sveikatos sutrikimams arba vartojant gydytojo paskirtus medikamentus, suderintas su specialistu.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.