Neuropsichologės vaidmuo: tarp smegenų žemėlapių ir žmogaus emocijos
Aistė Pranckevičienė dirba Kauno klinikų Neurochirurgijos skyriuje kaip medicinos psichologė, tačiau kasdienė jos veikla labai primena neuropsichologo funkcijas. Ši specializacija, nors tarptautiniu mastu pripažinta, Lietuvoje dar neturi oficialaus statuso, todėl jos darbą dažnai tenka aiškinti ir ginti. Jos kasdienė misija apima tiek kognityvinių funkcijų vertinimą prieš operacijas, tiek pacientų paruošimą ir emocinę paramą sunkiomis akimirkomis.
„– Aiste, kokia neuropsichologo misija yra ligoninėje? Kuo jo darbas svarbus gydytojams ir pacientams?“
„– Darbas neurochirurgijos skyriuje yra gana specifinė niša– neuropsichologas padeda įvertinti operacinę riziką priimant sprendimą dėl būsimos operacijos vykdymo. Pirmasis postūmis man čia atsirasti buvo epilepsijos chirurgija, kadangi esant židininei epilepsijai, kai ši kyla iš aiškios, konkrečios srities smegenyse, galima tą smegenų dalį šalinti ir tokiu būdu žmogus pasveiksta – jam nebepasireiškia epilepsijos priepuoliai.”
Neuropsichologinis vertinimas yra viena iš paskutinių grandžių priimant sprendimą dėl operacijos: specialistai lygina neurologinius tyrimus, magnetinio rezonanso vaizdus ir paciento gebėjimus kalbos, atminties bei dėmesio testuose. Jei testai rodo disfunkciją, kuri sutampa su radiologiniais pakitimais, dažnai galima saugiai pašalinti pažeistą audinį be reikšmingo pažinimo sutrikimo. Priešingu atveju pacientas turi apsvarstyti riziką – galbūt operacija sustabdys priepuolius, bet gali pabloginti atmintį ar kitus gebėjimus.
Pranckevičienė dalyvauja ir budrinimo operacijose, kai pacientas dalį procedūros yra sąmoningas, kad chirurgai galėtų išvengti funkcinių rajonų pažeidimo. Tokiose situacijose ji atlieka išsamius testus prieš operaciją, repetuoja scenarijų su pacientu ir užmezga pasitikėjimą, nors anestezija po pabudimo dažnai ištrina paciento prisiminimus apie patirtį.
„– Kaip nusprendėte tapti neuropsichologe?“
„– Iš tikrųjų, tiksliai negaliu sakyti, kad esu neuropsichologė, nes Lietuvoje tokios specialybės tiesiog nėra.”
Tokia situacija susidarė dėl istorinių ir institucinių priežasčių: trūksta etatų, studijų programų ir aiškios paklausos.
Todėl dabar organizuojami žingsniai, siekiant suburti specialistus, gydytojus ir ministerijos atstovus, kad ši sritis būtų oficialiai pripažinta. Be to, svarbi yra ir kasdienė klinikinė praktika: nuolatinis domėjimasis moksliniais tyrimais, komandinis darbas su neurologais, radiologais ir chirurgais bei ilgalaikiai pooperaciniai stebėjimai padeda gerinti pacientų priežiūrą.
Emocinis darbas reikalauja gebėjimo išlikti šalia sunkiai sergančių žmonių, bet neperimti jų skausmo. Aistė randa pusiausvyrą gamtoje ir sodyboje, kur atsipalaidavimas padeda susitaikyti su profesijos realybėmis. Jos pastangos – ne tik medicininė pagalba, bet ir gilesnis supratimas apie žmogaus gyvenimo prasmę ir pabaigą.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.