Pacientės istorija
28 metų Agnei vaikystėje dažnai kartodavosi šlapimo takų uždegimai, kurie ilgainiui prisidėjo prie inkstų funkcijos mažėjimo ir lėtinės inkstų ligos diagnozės. „Visada žinojau, kad ateityje prireiks inksto transplantacijos, bet gyvenau su mintimi, kad ši diena dar labai toli“, – prisimena jauna moteris. Tačiau liga progresavo greičiau, nei tikėtasi, ir transplantacijos poreikis atsirado vos 26-erių.
Gydymo eiga ir sprendimai
Agnei gydytojai iš Kauno klinikų ir Santaros klinikų atidžiai sekė sveikatos būklę. Kauno klinikų Nefrologijos klinikos gydytoja nefrologė dr. Sondra Kybartienė–Mačiulaitė prisimena, kad pacientė planinėms konsultacijoms atvykdavo kelis kartus per metus ir kad jos būklė paskutiniu metu ėmė sparčiai blogėti. „Su Agne ir jos artimaisiais pradėjome kalbėtis apie pakaitinę inkstų terapiją. Jos mama labai norėjo padovanoti inkstą dukrai, tačiau pacientė vis dvejojo, – prisimena gydytoja. – Nutarta Agnę įtraukti į laukiančiųjų inksto transplantacijos sąrašus, o jei transplantacija nebus atlikta iki to momento, kai jos inkstai visai nustos funkcionuoti, pradėsime peritoninę dializę“.
Dr. S. Kybartienė–Mačiulaitė taip pat pabrėžia ankstyvą nefrologinį stebėjimą: „Dažniausiai dializės pradedamos skubos tvarka, kai būna uždelsta lėtinė inkstų liga. Tais atvejais, kai pacientas reguliariai lankosi konsultacijose pas gydytoją nefrologą, yra gerai žinomas paciento inkstų funkcijos blogėjimo tempas, laiku nustatomos ir gydomos gretutinės patologijos, galima tinkamu laiku paruošti ir įtraukti pacientą į laukiančiųjų inksto transplantacijos sąrašus“.
Transplantacija ir išgyvenimai po operacijos
Agnei tinkamas donoro inkstas atsirado laiku, todėl peritoninės dializės neprireikė. Transplantacija buvo atlikta sostinėje. „Transplantacija yra paciento sveikatai ir jo gyvenimo kokybei palankesnė, – sako transplantaciją atlikęs Santaros klinikų Urologijos centro gydytojas urologas [Ramūnas Tyla](http://www.delfi.lt/temos/ramunas-tyla/). – Donoro ir pacientės imunologinis suderinamumas buvo tinkamas, ir ji buvo iškviesta transplantacijai.
Transplantacija praėjo sklandžiai, ji truko apie 3,5 valandos – per tiek laiko įprastai transplantuojamas inkstas. Jis iškart pradėjo funkcionuoti, varginančių dializės procedūrų pacientei taip ir neprireikė“.
Po operacijos Agnė ligoninėje gulėjo 16 dienų. Per šį laiką medikai sureguliavo imunosupresinių vaistų dozes, išaiškino žaizdų priežiūros taisykles ir pateikė rekomendacijas dėl gyvenimo būdo. Pacientė sako, kad gyvenimas su donoriniu inkstu niekuo nesiskiria nuo gyvenimo su savuoju. „Kasdien prisimenu donorą ir jo artimuosius, mintyse dėkoju jiems už galimybę jaustis gerai, gyventi visavertį gyvenimą, – sako Agnė. – Tarpininkaujant Nacionaliniam transplantacijos biurui galiu parašyti laišką donoro artimiesiems, tačiau kol kas nedrįstu, nerandu tinkamų žodžių, galinčių išreikšti tokį didelį dėkingumą…“
Transplantacijų sistema ir statistika
Šalyje organų transplantacijų laukiančiųjų sąrašai yra bendri, o transplantacijos atliekamos dviejuose centruose. Doc. Arūnas Želvys pažymi: „Abiejų transplantacijos centrų gydytojai transplantologai yra patyrę, abiejų centrų transplantacijų rezultatai labai panašūs, pacientai drąsiai gali vykti į bet kurį iš jų. Visa statistinė informacija yra vieša, pacientai gali ją matyti ir palyginti“. Per pastaruosius penkerius metus kasmet atliekama 80–100 inksto transplantacijų iš mirusio ar gyvo donoro. Šiuo metu laukiančiųjų sąrašuose yra apie 78 žmones.
Šis atvejis primena, kaip svarbu laiku kreiptis į gydytoją, rūpintis šlapimo takų infekcijų prevencija ir remti organų donorystę, kuri suteikia šalį gyvybių progą bei grąžina žmonėms gyvenimo kokybę.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.