Atlikėja ir buvusi televizijos pagalbos gelbėtoja Sandra Žutautienė socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijo skaudžia žinia – netikėtai mirė jos katinas Mikutis. Pranešimas sulaukė daug dėmesio: užsimezgė diskusijos ne tik apie gyvūno netektį, bet ir apie tai, kaip miestuose elgiamasi su rastais gyvūnais.
Sandra įrašą paskelbė ne tik savo pasekėjams, bet ir leido suprasti plačiam skaitytojui, kokios aplinkybės lydėjo šią nelaimę. Ji atvirai aprašė paieškas, liudijimus ir galiausiai – tragišką atomazgą.
„Mikutis. Trumpa jo gyvenimo, o tiksliau baigties istorija… Kaltų neieškom, nes šioje istorijoje, manom, patys pamatys, ką padarė ne taip.
Kaip žinia, katinukas pirmadienį anksti pabėgo. Kaip ir pabėga nemaža dalis nenuoramų gyvūniukų. Ir tada prasidėjo istorija, kuri pagaliau šiandien turi atomazgą. Pradėjom ieškoti jo ir tada gavom informaciją, kad viena moteris matė pakelėj prie parduotuvės gulintį katinuką. Galbūt partrenktą mašinos. Galbūt mūsiškį. Jį nufotografavo, bet …nepatikrino ar gyvas. Iš nuotraukos labai panašus. Kraujo žymės nei vienos. Susakė mums tiksliai laikus, kada matė ir kas vyko aplink tuo metu. Katinuko visur apieškojom iškart, bet nei kvapo, nei ženklo. Dingo kaip į vandenį. Pradėjom per visur ieškoti atsakymų apie mūsų Mikį. Seniūnijoje mums paaiškino, kad rangovai, tvarkantys gatves visada informuoja apie nutrenktus, mirusius ar sužalotus gyvūnus, nes jie privalo tai daryti ir seniūnija iškart perduoda informaciją Nuaras Lietuva, kurie pasirūpina gyvūniukais. Susisiekiau su Nuaru ir jie patvirtino, kad tikrai turi sutartį su Plungės seniūnija, bet Plungėj gyvūnų žūstamumas itin mažas, nes paskutinįsyk jie kviesti rudenį, gal rugsėjo mėnesį. Reiškia mūsų Mikučiui nepasisekė arba iškart piršosi mintis, kad jis gali būti pasisavintas, nes jis nebuvo suvažinėtas, kraujo nei lašo, gal tik atsitrenkęs į mašiną ir nuo smūgio praradęs sąmonę, o katinukai gi gyvybingi ir jie net po gerų trinktelėjimų atsigauna.
Nebebuvo ką daugiau ir mąstyt. Tiesiog tikėjom, kad gyvas, nors ir pasisavintas galbūt. Bet! Krūvos gerų plungiečių dėka šiandien jau turim iki smulkmenų visas detales, visus screenus, įrodymus, foto, pasakojimus, net vardus ir pravardes. Pagal faktus: mūsų Mikį paėmė gatvės šiukšlines tvarkantis dėdė, neįsitikino, bet pamanė, kad ko gero negyvas, įdėjo į juodą maišą tarp kancarų, nebaigų sumuštinių ir kavos puodelių, užrišo ir baltu autobusiuku išvežė į miesto bazinį konteinerį. Kada jis iš tikro mirė – jau nesužinosim. Mūsų žiniomis, bet kokį rastą gyvūną, ar tai katinas, ar šuo, ar paukštis būtų – visada deda į juodą maišą, užriša, išmeta. Lengvai. Lyg eilinį nuo šaligatvio sušluotą kancarą. Apie tai, kad turi informuoti atitinkamas įstaigas, dėdė nelabai ir girdėjęs, tiesiog dirba pagal iškeltas užduotis.
Nukaukėm kaip šunys, sužinoję kaip iškeliavo mūsų Mikis, bet Viktoras Vaikšnoras atkaklumo dėka suradom tą bazinį konteinerį, kuriame tarp šiukšlių radom Mikio kapą… Kad ir aplipusį atliekom, bet radom. Pasilaidojom.
Moralas tik vienas: rūšiuok tu šiukšles nerūšiavęs, bet gali nutikti taip, kad tavo gyvūniukas nejautrių žmonių dėka kažkokiu metu priguls prie sulamdyto bambalio ar nebaigto valgyt sumuštinio… Konteineryje, tarp visų miesto šiukšlių.
P.S. Esam kažkokie “psichai”, sukėlę ant kojų tarnybas dėl “kažkokio katino”. Te būnie mes psichai, bet su širdim. Saugokit savo gyvūnus ❤️Mums nepavyko.”
Kas nutiko ir ką tai reiškia
Sandra savo pasakojime aprašo tipinę situaciją: mažas gyvūnas dingsta, jis gali būti pastebėtas, bet dažnai nepatikrinamas, o atsakingų institucijų informavimas kartais neįvyksta. Ši istorija atkreipia dėmesį į spragas praktikoje – nuo eilinių miesto darbuotojų elgesio iki to, kaip organizuojamas gyvūnų priežiūros ir paieškos procesas.
Ko imtis radus sužeistą ar rastą gyvūną?
Jei randate sužeistą ar nukentėjusį gyvūną, verta: 1) patikrinti, ar gyvūnas gyvas ir ar jam reikia skubios pagalbos; 2) susisiekti su vietos savivaldybe arba gyvūnų globos organizacija (pvz., Nuaras ar kitos tarnybos); 3) jei įmanoma, nuvežti gyvūną pas veterinarą arba palaukti pagalbos; 4) jei gyvūnas priklauso kitiems, patikrinti mikroschemą ar pasidalinti nuotrauka socialiniuose tinkluose – dažnai tai padeda surasti šeimininkus. Ši liūdna istorija primena, kad net menkiausia pastanga gali išgelbėti gyvybę.
Moralas ir išvados
Tragiškas Mikio likimas – skaudi pamoka tiek gyvūnų mylėtojams, tiek miesto tarnyboms. Tai kvietimas gerinti informacijos sklaidą, tvarką ir darbuotojų mokymą, kad rastas gyvūnas nebūtų laikomas nereikšmingu atliekų fragmentu. Sandra ir jos bendruomenė pabrėžia, kad geriau būti „psichais su širdimi“ negu abejingais praeiviais.
Ši istorija taip pat primena gyvūnų šeimininkams imtis prevencinių priemonių: užtikrinti mikrochipų registraciją, saugoti laukų ir kiemo sąlygas, greitai reaguoti dingimo atveju ir uskubėti ieškoti bei informuoti bendruomenę.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.