Dalius Mackela, daugelio pažįstamas kaip vienas atpažįstamiausių laidos „Farai” pareigūnų, tinklalaidėje „Tapk geresniu” atvirai kalbėjo apie savo gyvenimo kelią, policininko darbą ir grėsmes, į kurias dažnai neatkreipia dėmesio tėvai. Už televizijos kameros pozityvaus įvaizdžio slypi sunkios patirtys, kurios formavo jo požiūrį į pareigūno profesiją ir visuomenės santykį su teisėsauga.
Žinomumas ir tikrovė
D.Mackela pabrėžia, kad žinomumas jam nebuvo tikslas: „Man tai labai nepatinka ir tai mane daro tokia baltąja varna. Aš esu eilinis pareigūnas, dirbęs tam tikrą kiekį metų ir sukaupęs tam tikrą patirtį. Esu vienas iš kelių tūkstančių šiandien dirbančių pareigūnų. Esu neypatingas ir niekuo neišsiskiriantis, bet tiesiog taip pasitaikė. Tai nebuvo socialiniai tinklai – tuo metu jų net nebuvo. Televizijos prodiuserinės kompanijos žengė į eterį su pasiūlymu transliuoti ir žmonėms pateikti vaizdus iš pareigūnų gyvenimo. Dabar tai paprasta: pasifilmuoji – ir tiek. Daug pareigūnų dabar patys save filmuoja”, – sakė jis. Ši frazė atspindi platesnį pokytį: prieš du dešimtmečius visuomenės ir pareigūnų atskirtis buvo kur kas didesnė, o šiandien viešumas keičia lūkesčius ir elgesį.
Kelias iš „chebros” į uniformą
Mackela atvirai pasakoja apie paauglystę rajone, kur „kietumas” dažnai reiškė priešpriešą teisėsaugai. Jis prisimena, kad iki šešiolikos metų ir pats žiūrėjo į pareigūnus su panieka, tačiau matydamas artimųjų skausmą priėjo lūžį. Jis teigia, jog sprendimą pasirinkti policininko kelią lėmė ne idealizmas, o noras nebekarti artimųjų. Tai primena, kad profesiniai pasirinkimai dažnai gimsta iš asmeninių išgyvenimų, o ne vien iš jaunatviškų idealų.
Darbo kaina ir emocinė našta
Kaip buvęs policijos instruktoriumi, Mackela aiškiai sako: „Jūs ateisite į visai kitą pasaulį”.
Pareigūno darbas reikalauja ne tik fizinės ištvermės, bet ir milžiniškos psichologinės stiprybės – nuo naktinių patrulių iki darbo su mirtingais įvykiais. Po sudėtingų iškvietimų kolegos dažnai ilgai aptaria įvykius, dalijasi emocijomis, kartais net verčia, kad galėtų grįžti į įprastą šeimos gyvenimą. Ši emocinė našta dažnai lieka nematoma visuomenei.
Narkotikai ir vaikai: nematoma grėsmė
Vienas iš Mackelos didžiausių neramumų – narkotikų plitimas tarp vaikų. Jis pabrėžia, kad tėvai dažnai sužino per vėlai: „Tėvai tikrai neįtaria. Mes turime nemažai bendravimo su tėveliais patirties ir dažnai girdime tą pačią frazę: „Niekada negalvojau, kad taip gali nutikti mano gyvenime.”” Jaunimui skirtos psichoaktyvios medžiagos pasirodo įvairiausiomis formomis – saldainiai, guminukai, aromatiniai skysčiai ar purškiami preparatai. Kartais vaikai sako: „ _Veipą_ parūkiau, garinau skystį.” Iš pirmo žvilgsnio tokie veikėjai gali atrodyti nekalti, tačiau sudėtis dažnai neatitinka nurodymų, o pasekmės būna rimtos.
Mackelos pasakojimas primena, kad visuomenėje reikia daugiau švietimo, tėvų ir mokyklų įsitraukimo bei efektyvios prevencijos. Jo liudijimas – ne tik asmeninė išpažintis, bet ir kvietimas susimąstyti apie vaikų saugumą, pareigūnų darbo sąlygas ir tai, kaip visuomenė priima teisėsaugą.
