Lietuvoje auga atvykėlių iš islamo šalių skaičius, o kartu su tuo iškyla klausimai dėl viešųjų maldos erdvių, bendruomenių formalizavimo ir saugumo. Savaitgalį prie Kauno mečetės įvykęs baikerių protestas privedė prie platesnės diskusijos apie tai, kaip integruoti skirtingas religines grupes ir užtikrinti viešąją tvarką bei saugumą. Viešai kalbantys ekspertai ir bendruomenių atstovai pateikia tiek praktinių siūlymų, tiek perspėjimų apie galimas grėsmės ar socialinių įtampų formas.
Nėra mečetės, tad renkasi rūsiuose?
Muftijus Aleksandras Beganskas pabrėžia, kad Lietuvoje trūksta oficialių maldos namų musulmonų bendruomenei, todėl dalis tikinčiųjų nuomojasi netinkamas patalpas arba renkasi rūsiuose. Beganskas teigia, kad valstybė priima migrantus ir gauna mokesčius, bet sielovada organizuotai nesirūpinama. Ekspertai ragina viešas religines bendruomenes formalizuoti, kad būtų aišku, kas atstovauja žmonėms, kas juos finansuoja ir kur vyksta susibūrimai.
Islamo tyrinėtojas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius teigia: „Mes turime suvokti, kad realybė tapo tokia, kad religinių grupių jau yra daug. Geriau, kad tos grupės būtų formalizuotos, kad būtų aišku, kas vadovas, kas finansuoja ir iš kur. Ir galiausiai, būtų erdvės, kad galėtų viešai rinktis, ir reikalui esant žinotumėme, kur nueiti ir koks turinys tos religijos. Jei Vilniuje rastųsi dešimt ar daugiau mečečių, tai būtų gerai, jos neturi būti garažiukuose“.
Ekstremistinių idėjų pavojus ir realybė
Viešojoje erdvėje jaučiamas susirūpinimas dėl atsivertėlių į islamą ar radikalizacijos požymių. Politikų ir saugumo institucijų atstovai kartais įspėja apie pavojus, tačiau ekspertai, tyrinėjantys radikalizaciją, skiria tarp pavienių atvejų ir organizuotos grėsmės. Egdūnas Račius pažymi: „Lietuvoje, bent jau organizaciniame lygmenyje, mes neturim nei formalių, nei neformalių radikalių, juo labiau ekstremistinių, religinių musulmonų organizacijų.
Ar turime asmenų, tiek Lietuvos piliečių, tiek emigrantų, galbūt yra radikalizavusių ta prasme, kad gal demokratiška sistema yra neteisinga, reikėtų įvesti islamiškąją teisę, tokių individų galime rasti. Bet ar jie jau tapę ekstremistais ir yra pasiruošę kovoti, žudyti dėl idėjų? Tokios informacijos nesame turėję. Iš Latvijos, Estijos buvo vykusių į Siriją, iš Lietuvos – ne”.
Istoriniai atvejai, pavyzdžiui, 2009 m. byla dėl Eglės Kusaitės ar vėlesni sulaikymai dėl tariamo teroristinės veiklos finansavimo, rodo, kad pavienių incidentų neįmanoma visiškai atmesti. Visgi specialistai ragina nevertinti visos bendruomenės per pavienių asmenų elgesį.
Diskriminacija, neapykanta ir bendruomenės skaidymas
Musulmonai Lietuvoje dažnai patiria neapykantą ir diskriminaciją. Mohamedas Abdula ramina visuomenę: „Jūs galite nurimti, nes mes musulmonai tikrai nenurodinėjame žmonėms, kaip gyventi, kaip kas nori, taip gyvenkit“. Muftijus A. Beganskas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad kai kurie tikėjimo pagrindu besiginantys žmonės reaguoja į islamofobiškus išpuolius: „Kažkokių ekstremalių, radikalių pažiūrų iš tų, kurie ateina į mūsų mečetes ar per pamaldas, aš nepastebėjau. Taip, yra toks radikalizmas bruožas iš vienos pusės, kad yra kiršinimas, apkaltinimas, kad kažkas atsitinka Lietuvoje ar blogai, čia kalti tik musulmonai, blogis – islamas. Kai prasidėjo islamofobija Lietuvoje, tai kai kurie žmonės, aš nesakyčiau radikalizuojasi, bet jie irgi nori ginti savo tikėjimą, orumą ir garbę”.
Politinis diskursas taip pat komplikuoja padėtį: kai kurie politikai kritikuoja bendruomenių lyderius ir kelia klausimus dėl užsienio ryšių. A. Beganskas aiškina, kad bendravimas vyksta su oficialiomis institucijomis: „mes bendraujame su vyriausybės patvirtintom, oficialiom”. Visgi ekspertai sutaria, kad aiškios ir saugios maldos erdvės, formalus bendruomenių pripažinimas bei skaidrus dialogas su valdžia sumažintų įtampą ir padėtų efektyviau valdyti rizikas.
