Alzheimerio liga dažnai siejama su vyresniu amžiumi, tačiau simptomai gali pasireikšti ir kur kas anksčiau. Pastaraisiais metais vis dažniau minimas simptomų jauninimasis – juos žmonės pradeda jausti ir nuo keturiasdešimties metų. Svarbu mokėti atskirti įprastus senėjimo požymius nuo pradinių ligos stadijų, nes laiku pradėtas gydymas ir artimųjų palaikymas gali žymiai sulėtinti ligos progresavimą.
Silpstantys pojūčiai ir kognityvinės funkcijos
Pasaulio pažinimas vyksta per pojūčius: regėjimą, uoslę, skonį, lytėjimą. Kartu su amžiumi gali silpnėti ir atmintis, dėmesys bei kiti pažinimo gebėjimai. Gydytoja neurologė Ligija Silva Mikalauskienė pabrėžia, kad šias funkcijas verta nuolat lavinti: aktyvus protinis ir fizinis gyvenimas padeda atitolinti demencijos bei Alzheimerio ligos pradžią. Svarbiausia kriterijus – ar sutrikimai pradeda trukdyti kasdienei veiklai.
„Normaliam žmogaus funkcionavimui yra būtinas gebėjimas per tam tikrą laiką gauti informaciją, ją išlaikyti ir atgaminti. Taip veikia kognityvinės funkcijos, kurioms priklauso dėmesys, atmintis, kalba, planavimas, skaičiavimas, netgi erdvinio išsidėstymo suvokimas, orientacija ir t.t. Kai šių funkcijų sutrikimas pradeda trukdyti kasdienei žmogaus veiklai, jau galime įtarti ligą“, − teigia gydytoja.
Pirmieji požymiai dažnai nepastebimi
Artimieji kartais keistą elgesį priskiria vyresnio žmogaus charakterio pokyčiams, tačiau tai gali būti pirmieji Alzheimerio simptomai. Ankstyvoje stadijoje žmogus gali pradėti nebekreipti dėmesio į asmeninę higieną ar rūbus, nebejausti estetikos ir prarasti savikontrolę kasdienių veiksmų atlikime.
„Žmogus, kuriam pradeda vystytis kognityviniai sutrikimai, palaipsniui pradeda užmiršti švaraus rūbo pojūtį, vandens sukeliamas emocijas, jam viskas yra gerai, jis nenori persirengti, jis nenori praustis, pradeda valgyti bet kaip, trupina, ima su rankom iš puodo. Jam darosi nesvarbu ir nebeaktualu, nes jis užmiršo, ką reiškia švaraus rūbo ar vandens prisilietimas prie kūno, etiketas.
Kalbėdami su vyresniu žmogumi, taip pat jo prašome atkreipti dėmesį, kur padeda daiktus: ar jų neieško, ar nepradeda pykti, kad neranda, ar neatsiranda liūdesys, kad visada kažko ieško ir ieško? Jeigu, sakykim, jis vis užmiršta, kur padėjo akinius – tai nejuokai. Reikėtų pagalvoti „kodėl aš pamirštu?“. Gal tai ne atminties sutrikimas, o dėmesio nesukaupimas?“, − pirmuosius požymius apžvelgia L. S. Mikalauskienė.
Pomėgių netekimas ir motyvacijos stoka
Vienas iš svarbių ženklų – ilgalaikių pomėgių atsisakymas. Kai žmogus, ilgus metus užsiimantis tam tikra veikla, staiga praranda interesą ar teigia, kad „nebeatremia“, tai gali būti ženklas, kad sutriko mąstymo eiga arba atmintis. Artimieji turėtų padėti priminti pomėgius, skirti tam laiko ir kartu užsiimti veikla, kuri skatina pažinimą ir džiaugsmą.
„Jie atsisako ankstesnių pomėgių, nes jiems atrodo „nesąmonė“, nebeišeina. O kodėl neišeina? Todėl kad nebėra mąstymo sekos, žmonės užmiršta. Labai svarbu, kad namiškiai kalbėtųsi su jais, nepaliktų jų „ramybėje“, nes kitu atveju jie tiesiog pasmerkiami ligai“, − sako gydytoja.
Artimųjų vaidmuo ir praktinės priemonės
Rūpestis, palaikymas ir kasdienės pagalbos teikimas gali sulėtinti simptomų progresavimą. Svarbu ne palikti susidariusį žmogų vieną, o kurti struktūruotą dienotvarkę, skatinti fizinį aktyvumą ir pojūčių lavinimą.
„Namiškiai neturi informacijos kaip elgtis, todėl dažnai pasimetusį žmogų palieka vieną. Bendravimas, aiškinimas, kalbėjimas padeda orientuotis laike ir vietoje. Tai labai svarbu, nes kitu atveju situacija labai sparčiai veda į demenciją ir į ligą.
Blėstančius įgūdžius reikia aktyvinti, padedant žmogui: paserviruojant maistą, padedant šaukštą, šakutę, peilį, servetėlę, kad pasišluostytų. Jį reikia nuolat kalbinti. Galima suteikti žmogui laimę simuliuojant situacijas ir parodant, kad ne jis vienas pamiršta, o ir aš užmirštu.
Pavyzdžiui, paklausti „seneli, o kokia šiandien diena?“, tada jis nueis prie kalendoriaus, atsakys ir bus „palepintas“, jog ne jis vienas pamiršta tam tikrus dalykus ir kad jam buvo suteiktas šansas atsakyti. Labai rekomenduojame drauge užsiimti fizine veikla: daryti mankštą, eiti pasivaiščioti, maudytis upėje. Stengtis sugalvoti kuo įvairesnių pojūčių lavinimo aplinkybių. Visa tai skatina energiją, džiaugsmą ir gerus išgyvenimus bei atitolina ligos eigą“, − prevencines priemones vardija neurologė.
Diagnostika ir gydymo galimybės
Alzheimerio priežastys iki galo nežinomos, tačiau yra keliamos hipotezės apie amiloidą, kraujotakos sutrikimus ar infekcijas. Svarbiausia – laiku kreiptis į specialistus, kurie atliks išsamų pokalbį, testus ir vertinimą. Ankstyva diagnostika leidžia pradėti gydymą, kuris lėtina ligos progresą ir padeda ilgesnį laiką išsaugoti žmogaus savarankiškumą.
„Delsti nereikėtų, nes „pagavus“ kognityvinius sutrikimus dar lengvoje fazėje, juos galima atstatyti. Kai jie jau taps demencijos sindromu – nieko nebegalėsime padaryti. Situaciją įvertinti padeda ilgas pokalbis su pacientu, todėl konsultacijos neturėtų būti greitos. Specialistui reikia nemažai laiko tam, kad iš pokalbio įvertintų paciento būklę. Susitikimo metu atliekami įvairūs orientacijos sutrikimus įvertinantys, skaičiavimo, skaitymo, ilgalaikės atminties, ligonio veiklos analizės, testai. Išklausomi artimųjų pasakojimai.
Gydymui naudojami vaistai sulėtina ligos progresavimą. Todėl norint, kad žmogus galėtų pilnaverčiu gyvenimu džiaugtis kuo ilgiau, labai svarbu „pagauti“ ligonį ir padėti jam laiku, nenuleidžiant rankų“, − gydymo galimybes apžvelgia Kauno „Kardiolitos“ klinikų gydytoja neurologė L. S. Mikalauskienė.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.