Matematikų grupė panaudojo prieštaringai vertinamą tikimybinę formulę ir pateikė skaičiavimą, pagal kurį yra 95 procentų tikimybė, jog žmonija išnyks per maždaug 17 100 metų. Šis skaičiavimas, dažnai vadinamas „Paskutiniojo teismo teorema“ (angl. Doomsday argument), remiasi prielaida, kad per visą istoriją Žemėje gyveno apie 117 milijardų žmonių.
Skaičiavimo esmė
Pagrindinė idėja — vertinti tikimybę, kad esama žmogaus pozicija žmogaus istorijoje nėra ypatinga. Jei 117 milijardų jau gyvenusių žmonių sudaro bent 5 % visų kada nors egzistuosiusių žmonių, tuomet bendras kada nors gyvenusių žmonių skaičius būtų 117 mlrd. padaugintas iš 20, t. y. apie 2,34 trilijono. Remiantis dabartiniais vaisingumo ir demografiniais rodikliais, tokį bendrą gyventojų skaičių žmonija pasiektų per maždaug 17 100 metų.
Istorinis kontekstas ir prielaidos
Šią tikimybinę idėją pirmą kartą formuluoti pradėta XX a. pabaigoje; dažnai ji siejama su fiziku Brandonu Carteriu (1983 m.) ir su Koperniko principo pritaikymu tikimybėms vertinti. Pagrindinė prielaida — mūsų stebima pozicija nėra išskirtinė, todėl galime padaryti statistinius spėjimus apie bendrą žmonių skaičių ateityje.
Kritika ir ribotumai
Tokia metodika sulaukia daug kritikos: skeptikai teigia, kad ji pernelyg supaprastina sudėtingus demografinius, technologinius ir ekologinius procesus. Skaičiavimas neprisideda prie priežasčių analizės — jis nenumato, ar išnykimas įvyks dėl klimato kaitos, branduolinio konflikto, pandemijos ar kitų veiksnių. Be to, tokie modeliai neatsižvelgia į galimą žmonijos adaptaciją, technologinį pažangą ar kosminę kolonizaciją, kurie galėtų kardinaliai pakeisti demografinius horizontus.
Kas galėtų pakeisti prognozę?
Jeigu žmonija pradėtų plačiai kolonizuoti kitas planetas, sugebėtų išvengti didelių civilizacijos krizių ar pasieks reikšmingų medicininių ir technologinių proveržių, tokie tikimybiniai skaičiavimai prarastų aktualumą. Taip pat demografiniai modeliai labai priklauso nuo prielaidų apie vaisingumą, mirtingumą ir socialinius pokyčius — net menkas pokytis šiuose rodikliuose gali reikšmingai pakeisti prognozes.
Išvados
„Paskutiniojo teismo teorema“ kelia svarbius filosofinius ir statistinius klausimus apie mūsų vietą laike ir tikimybės vertinimą, tačiau ją reikėtų vertinti atsargiai. Tai nėra nulemta pranašystė, o vienas iš statistinių požiūrių su aiškiomis prielaidomis ir ribotumais. Svarbu suvokti, kad tokie skaičiavimai gali būti naudingi diskusijose apie ilgalaikę žmonijos riziką, bet negali pakeisti plataus mokslo ir politikos priemonių, skirtų sumažinti realias grėsmes ateičiai.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.