Priklausomybė nuo psichoaktyvių medžiagų ar tam tikro elgesio dažnai klaidingai siejama su genetika, asocialumu ar vien tik silpna valia. Tačiau psichologė-psichoterapeutė Eglė Adomavičiūtė paneigia šiuos paplitusius mitus ir atkreipia dėmesį į sudėtingus biopsichosocialinius mechanizmus, lemiančius priklausomybės išsivystymą.
Genai – ne paskutinė instancija
Pagrindinis neteisingas įsitikinimas, dažnai pasitaikantis visuomenėje, yra „alkoholiko“ ar „narkomano“ geno egzistavimas. Moksliniai tyrimai rodo, kad tiesioginio priklausomybės geno nėra. Genetika gali turėti įtakos kai kurių smegenų apdovanojimo mechanizmų pokyčiams, kurie gali didinti priklausomybės riziką, tačiau pati priklausomybė nėra genetiniu būdu perduodama liga. Šios žinios yra svarbios, nes neleidžia stigmatizuoti ir padeda geriau suprasti, kad priklausomybė nėra nei neišvengiama, nei likiminė lemtis.
Ankstyvos patirtys ir socialinė aplinka formuoja įsitikinimus
Ankstyvosios vaikystės patirtys, asmens genetika, neurobiologiniai bei psichosocialiniai veiksniai lemia vaiko pažeidžiamumą ir psichikos raidą. Dėl to formuojasi pagrindiniai įsitikinimai apie save, kitus, pasaulį ir ateitį, taip pat vystosi elgesio bei emocinio atsako strategijos. Socialinė aplinka, kurioje vaikas auga, vaidina svarbų vaidmenį – ne tik tai, ką jis patiria tiesiogiai šeimoje, bet ir ką mato aplinkiniame pasaulyje, kaip švenčių metu vartojamą alkoholį ar kitas psichoaktyvias medžiagas. Paauglystėje eksperimentavimas dar labiau „užprogramuoja“ elgesį, jei jam priskiriama teigiama nauda – pavyzdžiui, atsipalaidavimas, geresnės emocijos ar laimės jausmas.
Priklausomybės vystymosi sąlygos
Norint, kad išsivystytų priklausomybė, reikia ne tik genetinių ar psichologinių predispozicijų, bet ir nuolatinio psichoaktyvių medžiagų vartojimo ar priklausomybės elgesio tęstinumo. Dažnai paauglystėje vartojimas vyksta tik proginiais atvejais, o vėliau pereinama prie reguliaraus vartojimo kaip būdo spręsti stresą, nerimą ar blogą nuotaiką. Šio proceso metu įsitikinimai apie vartojimo naudą sustiprėja, o tai skatina priklausomybės elgesį kartoti. Būtent tokios nuosekliai susiformavusios priklausomybės kliūtys dažnai tampa ilgalaikėmis problemomis.
Priklausomybės – ne vien socialinių problemų pasekmė
Dar vienas klaidingas mitas, kurį paneigia psichologė, yra tas, jog priklausomybės dažniausiai susijusios su asocialumu. Iš tiesų priklausomybė gali paliesti bet kokį asmenį, nepriklausomai nuo jo profesijos, socialinės padėties ar išsilavinimo. Net ir gydytojai ar teisininkai gali susidurti su priklausomybės iššūkiais. Rizikos veiksnių yra gausu – vaikystės traumos, psichikos sveikatos sutrikimai, stresas, žemas gyvenimo pasitenkinimas, socialinio palaikymo trūkumas ir kiti. Tai rodo, kad priklausomybės problematika yra sudėtinga ir reikalauja kompleksinių sprendimų.
Rūkymo priklausomybės ypatumai
Rūkymui visuomenėje dažnai priskiriama ne priklausomybės, o paprasto žalingo įpročio statusas, tačiau mokslas rodo kitaip. Nikotinas – stimuliuojanti medžiaga, kuri iš pradžių gali atrodyti kaip streso mažinimo priemonė, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje didina centrines nervų sistemos apkrovas. Dėl to nuolatiniai rūkaliai pasižymi didesniu stresu, nerimu ir įtampa, o jų bandymai mesti rūkymą dažnai susiduria su stipriu potraukiu ir pasikartojančiais atkryčiais.
Gydymo ir reabilitacijos aspektai
Norint atsikratyti priklausomybės, būtina ne tik nutraukti psichoaktyvių medžiagų vartojimą ar priklausomą elgesį, bet ir išmokti naujų įgūdžių, padedančių tvarkytis su gyvenimo iššūkiais bei priklausomybės pasekmėmis. Dažnai iššūkis yra ne vien vartojimo nutraukimas, bet ir adaptacija naujam gyvenimo būdui. Populiarios klaidingos strategijos, tokios kaip „paskutinė taurelė“ ar „paskutinis lošimas“, dažniausiai nesuteikia ilgalaikės naudos, nes skatina priklausomybės ciklo tęsimą.
Efektyviausias gydymo metodas yra kognityvinė elgesio terapija bei kitos šiuolaikinės psichoterapijos kryptys, tokios kaip įsisąmoninimu (mindfulness) pagrįstos praktikos ir priėmimo bei įsipareigojimo terapija (ACT). Šios terapijos ne tik padeda nutraukti priklausomybę, bet ir moko strategijų, kaip tvarkytis su priklausomybės padariniais. Taip pat svarbią vietą užima farmakologinis gydymas, kuris gali būti pritaikytas individualiai pagal paciento poreikius ir vertybes.
Individualūs sprendimai ir žalos mažinimo strategijos
Priklausomybė yra sudėtinga ir individuali problema, todėl vieno universalaus gydymo būdo nėra. Kai kurie asmenys nenori arba negali visiškai atsisakyti vartojimo, todėl taikomos žalos mažinimo strategijos, kurios padeda sumažinti fizinę, emocinę ir socialinę žalą. Pavyzdžiui, Kanadoje naudojama pakaitinė nikotino terapija rūkantiesiems, kuri leidžia mažinti riziką be visiško vartojimo nutraukimo. Tačiau labai svarbu atskirti žalos mažinimą nuo visiško gydymo, nes tik pastarasis orientuotas į priklausomybės nutraukimą ir gyvenimo kokybės gerinimą.
Psichologė pabrėžia, kad svarbiausia yra motyvacija – be vidinės ar bent išorinės motyvacijos žmogui labai sunku pradėti sveikti. Todėl būtina ieškoti pagalbos, nelikti vieniems ir pasirinkti pagalbos būdą, kuris atitinka individualius poreikius, situaciją ir vertybes. Tik tokiu būdu galima efektyviai įveikti priklausomybės iššūkius ir atkurti pilnavertį gyvenimą.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.