Artūras ir Augusta Zuokai atvėrė savo antruosius namus Sicilijoje ir dalijasi įžvalgomis apie vietinį gyvenimo tempą, bendruomenę bei paprastų malonumų reikšmę. Pora, apsigyvenusi Riposto – miestelyje prie Etnos papėdės ir Jonijos jūros, pasakoja, ką reiškia gyventi kitaip: lėčiau, pagal sezonus ir vertinant santykius bei maistą. Jie patys sako: „Kaip kažkas į Palangą, taip mes važiuojame į Riposto“.
Itališkas tempo pakeitimas: piano piano
Sicilijos kasdienybę Zuokai apibūdina trumpu itališku posakiu piano piano – pamažu, neskubant. Sekmadienio pietūs kartu su šeima gali trukti kelias valandas, o kasdienis užsukimas į turgų ar mažą kepyklėlę tampa ritualu. Augusta pažymi: „Italija labai duoda tokį susistabdymą, gyvenimą pagal savęs pajautimą. Mažiau to neurotiško bėgimo, konkurencijos“. Toks ritmas, pasak poros, leidžia sustiprinti tarpusavio ryšius ir suteikia laiko mažoms, bet reikšmingoms akimirkoms.
Namuose prie Etnos: rekonstrukcija ir bendruomenė
Zuokų namas Riposto – kelių aukštų pastatas su terasomis ir vaizdu į jūrą. Anksčiau tai buvusi griuvėsių būsena, bet po ilgų rekonstrukcijų tapo šeimos prieglobsčiu. Tačiau didžiausias jų Sicilijos įspūdis yra ne pastatas, o gyvenimo būdas: vietiniai derina dienotvarkę prie gamtos ritmų, vertina vietinius produktus ir bendruomeniškumą. Artūras pabrėžia, kad čia žmonės atrodo laimingesni, nes gyvenimas orientuotas į paprastus malonumus, o ne vien į greitį ir pelną.
Maistas kaip bendravimo kalba
Maistas Sicilijoje – ne tik suvartojimas, bet ir meilės kalba. Sekmadieniniai pietūs, vietinė mocarela, orkaitėje kepta rikota ir garsieji pachino pomidorai primena, kad valgymas gali būti svarbus socialinis ritualas. Augusta juokauja: „Aš jam, kai noriu pasakyti „myliu“, tai padarau sicilietišką kaponatą“. Tokios tradicijos padeda kurti artimesnius santykius ir perduoti kultūrines vertybes vaikams.
Problemos ir pamokos: atliekos, biurokratija ir lūkesčiai Lietuvai
Vis dėlto Sicilijoje yra nepatogumų: chaotiškas eismas, šiukšlės gatvėse ir suvaržyta viešųjų paslaugų sistema kartais stebina atvykėlius.
Vakariniai šiukšlių maišai miesto gatvėse – vaizdas, su kuriuo Zuokai negali iki galo priprasti. Jie atkreipia dėmesį, kad tokiuose dalykuose italai galėtų pasimokyti iš lietuvių – ypač atliekų tvarkymo ir viešųjų paslaugų organizavimo. Tuo pačiu Zuokai ragina Lietuvą ir pasaulį permąstyti santykį su laiku ir šeima; Artūras net įvardija vieną socialinę problemą: „Šiaip tai, Lietuvoje, manau, kad kokybiškų vyrų problema“. Tai provokuojanti mintis apie atsakomybės, savarankiškumo ir šeimos vertybių stoką šiuolaikinėje visuomenėje.
Galiausiai Zuokų istorija – tai kvietimas įvertinti lėtesnį gyvenimo tempą, pajausti bendruomenės svarbą ir iš naujo atrasti sezoninį, autentišką maistą. Nors Riposto nėra ideali vieta turistui, ieškančiam gražių fasadų ir tvarkos, tiems, kurie nori patirti autentišką Siciliją, tai – „nenušlifuotas deimantas“.