Socialiniuose tinkluose plintanti informacija apie psichikos sutrikimus, ypač apie aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (ADHD), skatina žmones patiems diagnozuoti sau ligas. Tokia tendencija turi ir teigiamų, ir pavojingų aspektų: su viena puse — didesniu informuotumu ir sumažėjusiu stigmatizavimu — siejami teigiami pokyčiai, tačiau kita vertus, savidiagnozė gali klaidinti, atitolinti profesionalią pagalbą ir pakenkti santykiams bei darbui.
Kada domėjimasis tampa rizika?
Psichologė Miglė Rudytė pabrėžia, kad domėtis sutrikimų požymiais nėra neteisinga, tačiau nereikėtų skubėti diagnozuoti save remiantis trumpais socialinių tinklų įrašais. Ji užsimena, kad interneto algortimai dažnai supaprastina simptomus ir verčia juos atrodyti universaliais.
– Pradėkime nuo to, kas šiandien labiausiai bado akis. Socialinėje medijoje ADHD diagnozuojamas vos ne už tai, kad žmogus pametė raktus ar blogai susitelkia į užduotis. Kaip jus, kaip specialistę, veikia ši „infliacija“, kai rimtas sutrikimas tampa populiariosios kultūros mada?
– Tam, kad žmogus gautų diagnozę, vien tokių kasdienių smulkmenų tikrai neužtenka. Vienas esminių diagnostinių kriterijų yra tas, kad sunkumas planuoti ar užmiršimas, – kuris gali pasireikšti ir per daiktų pametimą, – turi būti truputėlį daugiau negu retkarčiais nutinkantis dalykas.
Profesionalaus įvertinimo svarba
Rudytė primena, kad tik kvalifikuoti specialistai gali atlikti išsamią diagnozę: psichologai renka informaciją ir nukreipia į psichiatrus, kai reikia medicininio įvertinimo. Savidiagnozė gali klaidinti tiek dėl pervertinimo, tiek dėl nepakankamo simptomų suvokimo, ypač kai žmogus kompensuoja sunkumus išorinių strategijų pagalba.
– Ar jūsų kabinete padaugėjo pacientų, kurie ateina jau su pasiruošta diagnoze iš „TikTok“ ar kitų platformų, teigdami: „Man tikrai šis sutrikimas, nes mačiau vaizdo įrašą ir man tinka visi išvardyti požymiai“?
– Mūsų, kaip specialistų, darbas visada yra išklausyti žmogų ir išgirsti jo nusiskundimus. Tai, kad žmogus atėjo jau numanydamas kažkokią diagnozę, dar nieko nereiškia – ji gali pasitvirtinti arba ne.
Be to, psichologai nediagnozuoja, todėl dėl diagnozės nustatymo siunčiame pas gydytojus psichiatrus.
Praktiniai žingsniai ir kasdienės strategijos
Jei žmogus jaučiasi „paskendęs chaose“, svarbiausia – pradėti sisteminti savo patirtį ir stebėti, kokiose situacijose kyla sunkumai. Tai duos specialistui vertingą informaciją. Taip pat veiksmingi kasdieniai įrankiai: aiškūs tvarkaraščiai, prioritetų išskyrimas, užrašai su nukrypusiomis mintimis ir jas atidėjusį grįžimą prie užduoties. Tokios strategijos padeda valdyti funkcinius sunkumus, tačiau jos nėra pakaitalas profesionaliam įvertinimui.
– Bendros psichikos [sveikatos](https://www.alfa.lt/zyma/psichikos%20sveikata) kontekste tai tikrai yra problema. Kliautis neprofesionaliais žmonėmis, kurie tiesiog dalinasi savo asmenine nuomone ir neturi reikiamo išsilavinimo – tai, be abejonės, yra pavojinga.
Apibendrinant: domėtis simptomais yra sveika, tačiau svarbu neprarasti kritinio mąstymo ir žinoti, kada reikėtų kreiptis į specialistus. Tik išsamus vertinimas, įtraukiant artimųjų pastebėjimus ir profesionalius instrumentus, gali nustatyti, ar tai tik laikinas sutrikimas, ar ilgalaikė būklė, reikalaujanti struktūrizuotos pagalbos.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.