Nauji Kolumbijos universiteto tyrimai atskleidžia, kad plačiai naudojamas kraują skystinantis vaistas varfarinas gali skatinti specifinį ląstelių mirties mechanizmą ir slopinti vėžio augimą. Tai atveria perspektyvas naudoti jau žinomus vaistus vėžio terapijoje, tačiau tuo pačiu reikalauja atsargumo ir tolimesnių klinikinių patikrinimų.
Feroptozė – naujas ląstelių mirties mechanizmas
Tyrėjai aiškinasi feroptozės vaidmenį onkologijoje. Feroptozė yra geležimi priklausoma oksidacinė ląstelių mirtis, kuri skiriasi nuo tradicinės apoptozės ar nekrozės. Kaip nurodo tyrimo autoriai, šis mechanizmas gali būti ypač naudingas naikinti vėžines ląsteles, kurios yra atsparios įprastoms gydymo formoms. Feroptozę intensyviau tiriant, atsiranda galimybė taikyti vaistus, kurie selektyviai aktyvina šį procesą naviko audiniuose.
VKORC1L1 genas ir varfarino mechanizmas
Tyrėjai nustatė naują feroptozės reguliatorių – geną VKORC1L1. Laboratoriniai eksperimentai parodė, kad VKORC1L1 slopina feroptozę, o jo praradimas didina ląstelių jautrumą šiam mirties mechanizmui. Analizė taip pat parodė, kad pacientai su mažesniu VKORC1L1 aktyvumu gyveno ilgiau, kas leidžia manyti, jog šio geno raiška turi prognostinę reikšmę.
Varfarinas, vartojamas kaip antikoaguliantas nuo 1954 m., yra žinomas VKORC1L1 inhibitorių rinkinys. Tyrimų duomenimis, varfarinas mažina VKORC1L1 aktyvumą ir skatindamas feroptozę jautrino kasos vėžio ląsteles, reikšmingai slopindamas naviko augimą pelių modeliuose. Tai patvirtina hipotezę, kad egzistuojantys vaistai gali būti pritaikyti naujoms onkologinėms indikacijoms.
Klinikinės reikšmės ir atsargumo priemonės
„Mūsų išvados rodo, kad varfarinas galėtų būti pritaikytas įvairiems onkologiniams susirgimams, įskaitant kasos vėžį, gydyti”, – sakė tyrimui vadovavęs profesorius Wei Gu. Autoriai atkreipia dėmesį, kad dauguma rezultatų gauti naudojant žmogaus ląsteles ir laboratorines peles, todėl prieš klinikinį pritaikymą reikalingi kruopštūs bandymai su žmonėmis.
Be to, varfarinas turi gerai žinomų rizikų: kraujavimo komplikacijų, sąveikų su kitais vaistais ir mitybos veiksnių įtakos. Todėl net jei vaistas turi priešvėžinį potencialą, terapinės strategijos turės atsižvelgti į rizikos ir naudos santykį, optimalų dozių režimą ir pacientų atranką pagal VKORC1L1 raišką ar kitus biomarkerius.
Kas toliau?
Tyrimas, publikuotas mokslo žurnale ‘Cell Metabolism’, pateikia perspektyvą pakartotinai panaudoti esamus vaistus onkologijoje. Tolesni žingsniai apims platesnius prieklinikinės biologijos tyrimus, saugumo vertinimą ir planuojamus klinikinius tyrimus, kurie leistų nustatyti, ar varfarinas ar jo dariniai gali būti saugūs ir veiksmingi kaip papildoma vėžio gydymo priemonė.