Kęstutis Grubliauskas, dešimtmečius dirbęs tolimųjų reisų vairuotoju ir neseniai grįžęs į Lietuvą, atkreipia dėmesį į esminius pasikeitimus darbo rinkoje. Gyvendamas pajūryje, jis dalijasi savo patirtimi ir nuomone apie trečiųjų šalių piliečių vaidmenį transporto sektoriuje bei platesnėje ekonominėje situacijoje. Jo pasakojimas – tiek asmeninė refleksija, tiek priminimas apie rinkos mechanizmus, kurie lemia darbdavių sprendimus.
Originalus autoriaus pasisakymas atspindi tiek nostalgiją dėl pakeitimų, tiek realistinius vertinimus:
„Vis karštesnės diskusijos kyla dėl trečiųjų šalių piliečių kvotų. Drėbsiu tiesiai ir paprastai. Taigi, kas liečia trečiųjų šalių ekonominius migrantus. Būkime biedni, bet teisingi.
Iš savo patirties. Aš 2000 metais buvau pirmas ir vienintelis lietuvis (vairuotojas), atėjęs dirbti į tikrą vakarietišką transporto įmonę. Nekalbėsiu apie atlyginimą, kuris jau tada skyrėsi 2,5–3 kartus nuo lietuviško, nors gaudavau ženkliai mažiau nei vietiniai.
Mane priėmė šiltai – daug mokė, vertino ir įvertino, kadangi toje įmonėje išdirbau 20 metų. Taigi, kai pradėjau dirbti, mano kolegos, vadyba buvo tikri danai ir vokiečiai. Buvo labai sunku, nauji standartai, darbo kultūra, reikalavimai + kalbos žinojimas. Tada „Google“ vertėjų nebuvo, teko pačiam mokytis ir suprasti.”
Rinkos logika ir ilgalaikės pasekmės
Grubliausko patirtis iliustruoja platesnį trendą: darbo vietos ir atlyginimai priklauso nuo konkurencijos darbo rinkoje. Pasak jo, Lietuvoje po kelerių metų įmonėse pasikeitė darbo jėgos sudėtis – vietinius darbuotojus pakeitė pigesnė darbo jėga iš Rytų šalių, o tai keičia atlyginimų ir sąlygų apimtis. Tai, ką jis vadina „laukinis kapitalizmas“, reiškia, kad rinkos dalyviai priima sprendimus pagal efektyvumą ir kaštus, o ne pagal patriotinius ar socialinius argumentus.
Toks procesas turi kelias reikšmes: trumpuoju laikotarpiu įmonės išlieka konkurencingos ir gali tęsti veiklą, tačiau ilgainiui kyla socialinės ir demografinės įtampos – mažėja vietinių darbuotojų, keičiasi darbo kultūra ir atlyginimų dinamika.
Darbdaviams tai reiškia poreikį investuoti į mokymus, koordinavimą ir tarpkultūrinį bendravimą, o valstybės institucijoms – užtikrinti teisingas darbo sąlygas bei integracijos mechanizmus.
Politikos sprendimai: ribojimai ar adaptacija?
Į klausimą, ar spręsti situaciją draudimais ar kvotomis, Grubliauskas atsako kategoriškai. Jis teigia, kad paprasčiausiai be trečiųjų šalių darbuotojų daugelis įmonių negalėtų išsilaikyti. Jo žodžiai įspėja apie riziką: griežtos ribos gali sukelti gamybos sustojimus ir padidinti paslaugų kainas.
Ir, gerbiamieji, nieko nepakeisi jokiais draudimais, nes čia yra tas vadinamas „laukinis kapitalizmas“, rinkos ekonomika. Dabar aš dirbu Lietuvos rinkoje, kas vakarą namuose. Apie atlyginimą net nekalbėsiu jis mažesnis beveik 3 kartus, kol kas užtenka nes prisideda pensija.
Nedidelis skaičius kartu dirbančių kolegų lietuvių, didžioji dalis – taip pat solidaus amžiaus. Kaip juodai pajuokauju – „sugrįžome į Tėvynę numirti.“
Negaliu pateikti tikslių skaičių, bet Lietuvos įmonėje, kurioje dabar dirbu, trečiųjų šalių darbuotojų yra labai daug ir jei jų nebūtų, įmonę tektų uždaryti.
Taigi, tos visos kalbos apie ribojimus, kvotas – tai populizmas, nes be trečiųjų šalių darbuotojų, beje, kaip ir vakaruose be mūsų, įmonėms būtų sunku išsilaikyti.
Taigi, būkime biedni bet teisingi, kad ir kaip skaudu, nemalonu, bet be trečiųjų šalių piliečių didelė dalis įmonių tiesiog sustotų. Taigi, viską lemia tas baisus „laukinis kapitalizmas“ + rinkos ekonomika. Taigi, taigi kaipgis – be trečiųjų šalių darbuotojų – negerai”, – rašė į Lietuvą dirbti grįžęs ilgametis tolimųjų reisų vairuotojas K. Grubliauskas.
Apibendrinant, aptariamos temos reikalauja subalansuoto požiūrio: valstybės politika turi derinti socialinę apsaugą, darbo rinkos poreikius ir integracijos priemones, o darbdaviai – investuoti į vietinių darbuotojų pritraukimą ir jų kvalifikacijos kėlimą. Diskusija apie migrantų kvotas neturėtų užgožti praktinių sprendimų, kurie užtikrintų tvarią ekonominę veiklą bei socialinę sanglaudą.