Seksualinė prievarta vaikų atžvilgiu yra globali problema, kurios mastas vis dar išlieka mažai pastebimas ir dažnai nematomas. Remiantis įvairių mokslinių tyrimų duomenimis, apie 10–20 proc. visų pasaulio gyventojų per savo gyvenimą patiria seksualinę prievartą. Deja, didžioji dalis šių atvejų įvyksta iš jiems pažįstamų žmonių – šeimos narių, giminaičių, kaimynų ar kitų artimųjų, taip pat – mokytojų, trenerių ar bendraamžių.
Vilniaus universiteto Psichotraumatologijos centro atliktas tyrimas parodė, jog maždaug 10 proc. tyrime dalyvavusių paauglių patyrė seksualinę prievartą iš suaugusiųjų, 17 proc. – iš savo bendraamžių, o net 32 proc. susidūrė su tokio pobūdžio prievarta internete. Šie skaičiai atskleidžia, kad seksualinės prievartos problema yra daug platesnė nei dažnai įsivaizduojama, o vaikų kančia yra dažnai užslėpta, nes jie retai drįsta pasakoti apie patirtus išgyvenimus.
Nerimą keliantys ženklai, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį
Vaikų ir paauglių patirti seksualinio smurto išgyvenimai dažnai lieka slepiami baimės, kaltės, gėdos ar izoliacijos jausmų. Dažnai vaikai pasako apie tai netiesiogiai – jų elgesys, nuotaikos svyravimai, piešiniai ar užuominos gali būti signalai, kad reikalinga pagalba. Psichologė dr. Ieva Daniūnaitė atkreipia dėmesį, kad suaugusieji privalo susirūpinti, jeigu vaikas rodo neįprastą seksualinį elgesį – per ankstyvą susidomėjimą seksualumu, kitų vaikų ar suaugusiųjų intymių vietų liečimą, viešą masturbuojimąsi ar seksualinių veiksmų imitavimą žaislais ar kitais vaikais.
Be to, svarbu stebėti psichologinius pokyčius kaip apatiškumą, prislėgtumą, nerimą, baimę tam tikroms vietoms ar žmonėms, košmarus, nerimą miegant. Šie požymiai gali būti ženklas, kad vaikas ar paauglys patyrė subtilų ar atvirą smurtą. Taip pat neverta ignoruoti dažnų kūno negalavimų, kaip dažnas galvos ar pilvo skausmas, kūno temperatūros pakilimas be aiškios priežasties.
Kaip tinkamai reaguoti į įtarimus ir kur ieškoti pagalbos?
Kai tikėtina, kad vaikas ar paauglys patyrė seksualinę prievartą, svarbiausia yra juo tikėti ir neignoruoti jo pasakojimo. Reikėtų išklausyti vaiko istoriją, skatinti atvirumą ramiai ir palaikančiai kalbant, pavyzdžiui, sakant “Labai gerai, kad pasakei, papasakok daugiau”, tačiau nereikėtų spausti ar versti pasakoti daugiau nei jis nori. Pasakojimas apie seksualinį smurtą yra labai sunkus žingsnis vaikui, kuriam dažnai kyla baimė būti nesuprastam, išmestos kaltės ar gėdos jausmas.
Jei kyla neaiškumų arba nežinoma, kaip reaguoti į vaiko pokyčius, patariama kreiptis į psichologus, pavyzdžiui, „Tėvų liniją“ telefonu 8 800 900 12. Neišvengiamai apie įtarimus dėl seksualinės prievartos reikia pranešti atitinkamoms institucijoms – policijai arba Vaiko teisių apsaugos skyriui savivaldybėje.
Taip pat Lietuvoje veikia Paramos vaikams centras, kuris teikia specializuotą ir kompleksinę pagalbą vaikams, patyrusiems seksualinį ir kitokį smurtą. Šios pagalbos teikimą finansuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, ir kiekvienais metais centro paslaugomis pasinaudoja šimtai vaikų bei jų šeimų. Svarbu suprasti, kad laiku nesuteikta pagalba gali palikti gilias psichologines traumas, kurios trukdo užmegzti pasitikėjimu grįstus santykius, pakenkti savivertei ir net sukelti savęs žalojimą ar kitų kenksmingą elgesį.
Seksualinė prievarta vaikų atžvilgiu – tai visuomenės problema, kuriai spręsti reikia ne tik efektyvios prevencijos ir pagalbos sistemų, bet ir didesnio informuotumo bei jautrumo tarp suaugusiųjų. Tik atpažindami svarbiausius ženklus ir nebūgdami abejingi galime apsaugoti vaikus nuo tolimesnės žalos bei padėti jiems įveikti patirtą traumą.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.