Pasak politologo Abaso Galjamovo, Vladimiras Putinas, pradėjęs plačios apimties karinius veiksmus prieš Ukrainą, pakartojo pavojingą istorijos pamoką, kurią prieš daugiau nei pusę amžiaus sukėlė Josifas Stalinas. Tiek Korėjos karo, tiek dabartinio karo Ukrainoje patirtys rodo, kad agresorius, manydamas, jog Vakarai nenorės ar negalės aktyviai priešintis, iš tiesų gali įnešti fundamentalų poslinkį į tarptautinę pusiausvyrą – procesą, kuris galiausiai jam pačiam tampa žalingas.
Stalino klaida ir jos pasekmės
1950 m. Stalinas palaikė Šiaurės Korėjos puolimą, manydamas, kad Vakarai nesikiš. Toks skaičiavimas pasiteisino trumpai: JAV ir jų sąjungininkai reagavo griežtai. Korėjos karas paskatino Jungtinių Valstijų karinį biudžetą didinti ženkliu tempu, pagreitino NSC-68 rekomendacijų įgyvendinimą ir padėjo NATO iš popieriaus tapti realia karine jėga. Esminė pamoka buvo ta, kad vietinės operacijos gali sukelti platesnę militarizaciją, kuri priešininkui suteikia ilgalaikį pranašumą.
Paralelės su Putino žingsniais
2022 m. pradžioje Putinas, matydamas perspektyvas po JAV pasitraukimo iš Afganistano ir Europos priklausomybę nuo Rusijos energijos, vertino Vakarus kaip silpnus. Tačiau invazija suskaldė tokį skaičiavimą: NATO sustiprino rytinį sparną, daug šalių padidino gynybos išlaidas, o Suomija ir Švedija ėmėsi narystės alianse. Be to, „Ukrainos demilitarizaciją“ deklaravusi politika paskatino Ukrainos ir Europos militarizaciją, spartino verbavimą, užsienio paramą ir ilgalaikį regiono saugumo pertvarkymą.
Ką reiškia agresoriaus klaida
Atsižvelgiant į istorines paraleles, akivaizdu, kad agresijos siekis gauti greitą ir vietinę pergalę dažnai paleidžia platesnės mobilizacijos mechanizmus. Korėjos atveju SSRS pralaimėjimas buvo ne tik karinėje arterijoje, bet ir ekonominėje bei technologinėje konkurencijoje, kuri ilgainiui prisidėjo prie sovietinės sistemos silpimo. Panašiai ir Rusijos atveju – karas stiprina priešingą pusę, formuoja naujas saugumo architektūras ir mažina Rusijos diplomatines bei ekonomines galimybes.
Išvados ir pamokos
Abu atvejai liudija vieną svarbią taisyklę: vertinant priešininko „nenorą kovoti“ negalima manyti, kad jis nesugebės prisitaikyti. Agresorius, siekdamas greitos naudos, rizikuoja paskatinti ilgalaikes reformas, kurios prieš jį nukreiptos. Istorinis kontekstas – nuo NSC-68 poveikio iki šiuolaikinės NATO plėtros – rodo, kad tokios klaidos gali kainuoti daugiau nei tik pralaimėtą kampaniją: tai gali būti ilgalaikis geopolitinis nuosmukis.
