„Yra žmonių, kurie tikrai pakeitė savo gyvenimą: atsisakė priklausomybių, nutraukė ryšius su žalinga aplinka, susikūrė kitokias gyvenimo sąlygas. Tie atvejai įkvepia, tačiau, kalbant realistiškai, sudaro mažumą“, – atvirai sako Pravieniškių 1-ojo kalėjimo resocializacijos vyr. specialistas, medicinos psichologas Karolis Poderis. Ši pastaba atspindi sudėtingą realybę: nors pokyčiai įmanomi, daugelis nuteistųjų susiduria su sisteminėmis kliūtimis ir ribota pagalba.
Nerimas – nuolatinis palydovas
Medicinos psichologas atkreipia dėmesį, kad daugeliui įkalintųjų būdinga nuolatinė įtampa ir nerimas, kuris dažnai neįvardijamas tiesiogiai. Tokią būseną lydi pasikartojantys klausimai, nuolatinis patvirtinimo ieškojimas ir įkyri kontrolė: „Kartais tą patį klausimą jie pakartoja dešimtis kartų, nes tai vienas būdų bent akimirkai susigrąžinti kontrolę, kurios taip norisi nerimaujant“, – tikina pašnekovas. Tokie elgesio modeliai rodo ne tik individualią riziką, bet ir poreikį pritaikyti specialistų darbą prie specifinių kalinimų psichikos požymių.
Adaptacija ir pirmosios savaitės
Pirmąsias savaites įkalinimas yra ypač kritiškas etapas – žmogus priverstas greitai adaptuotis prie griežtos struktūros, naujų taisyklių ir socialinių dinamikų. Pasak K. Poderio, tie, kurie kali pirmą kartą, patiria didesnį nerimą, budrumą ir baimę suklysti, o tie, kurie jau turėjo panašių patirčių, greičiau susiformuoja rutiną. Adaptacija priklauso ne tik nuo bausmės trukmės, bet ir nuo sveikatos būklės bei palaikančių išorinių ryšių.
Labiausiai pažeidžiami
Nuteistiesiems su priklausomybėmis, jaunimui bei asmenims su psichikos sutrikimais arba ribotu intelektu psichologinė pagalba reikalinga labiausiai. Nors kalėjimuose veikia priklausomybių reabilitacijos programos, vietų nepakanka, o kompleksinė, ilgalaikė terapija yra būtina. Daugeliui šių asmenų būdingas impulsyvumas, emocijų valdymo sunkumai ir pažeidžiamumas manipuliacijoms – tai didina riziką konfliktams ir pakartotinam nusikalstamumui.
Pokyčiai – trimis etapais
K. Poderis išskiria tris pokyčių etapus: suvokimą, naujus pasirinkimus ir elgesio išlaikymą.
Iš pradžių vyksta gynyba ir kaltės perkėlimas – „ne aš kaltas“, „taip susiklostė aplinkybės“ – vėliau ateina savirefleksija, atsakomybės prisiėmimas ir elgesio keitimas. Svarbiausia fazė – išlaikymas po išėjimo į laisvę, kai asmuo susiduria su daugiau pagundų ir mažiau struktūros.
Sistema vos laikosi
Karolis Poderis pabrėžia, kad problema nėra vien klinikinių metodų trūkumas, bet ir žmogiškųjų išteklių stygius: trūksta psichologų, medicinos darbuotojų, resocializacijos specialistų bei pakankamo pareigūnų skaičiaus. Dėl to pagalba vėluoja, auga stresas ir didėja specialistų darbo krūvis. Sprendimai reikalauja sisteminio požiūrio: daugiau specialistų, nuoseklios priežiūros modelių, ankstyvos atrankos ir tęstinės pagalbos po išėjimo į laisvę, taip pat darbuotojų gerovės skatinimo.
Tarptautiniai duomenys patvirtina situacijos rimtumą: kas dešimtas kalinys kenčia nuo depresijos, beveik kas dešimtas – nuo potrauminio streso, daugiau nei trečdalis susiduria su narkotikų problemomis, o beveik kas antras – su alkoholio priklausomybe. Toks kontekstas reikalauja ne tik gydymo, bet ir prevencinių programų bei bendradarbiavimo tarp įstaigų ir bendruomenės organizacijų.
„Yra žmonių, kurie tikrai pakeitė savo gyvenimą…“ – primena psichologas, tačiau pabrėžia, kad sėkmės istorijos turi būti palaikomos sistemiškai, kad taptų taisykle, o ne išimtimi.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.