Ibuprofenas – vienas dažniausiai namų vaistinėlėse sutinkamų nesteroidinių priešuždegiminių vaistų (NVNU). Jis plačiai vartojamas skausmui, karščiavimui ir uždegimui mažinti, tačiau pastaraisiais metais mokslinėje literatūroje vis daugiau dėmesio skiriama galimoms netiesioginėms jo savybėms, įskaitant priešvėžinį poveikį. Nors tai kelia viltį, specialistai pabrėžia, kad dabartiniai duomenys nėra pakankami keisti gydymo rekomendacijų ir ypač nerekomenduojama savarankiškai didinti dozių.
Ką rodo tyrimai?
Pradiniuose eksperimentiniuose ir epidemiologiniuose tyrimuose pastebėta, kad ibuprofenas gali slopinti tam tikrų vėžio formų ląstelių augimą arba keisti naviko mikroaplinką taip, kad jis taptų mažiau palankus augti. Siūlomi mechanizmai apima prostaglandinų sintezės slopinimą (per COX fermentų inhibiciją), uždegimo signalų mažinimą, imuninės sistemos moduliavimą bei kraujagyslių formavimosi (angiogenezės) slopinimą naviko aplinkoje. Kai kuriuose laboratoriniuose modeliuose ibuprofenas pagerino kitų gydymo metodų – chemoterapijos ar imunoterapijų – poveikį.
Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad dauguma šių rezultatų gaunami laboratorinėse sąlygose arba stebimuosiuose (ne randomizuotuose) klinikiniuose tyrimuose. Tai reiškia, kad yra rizika perspektyvios asociacijos neteisingai interpretuoti kaip priežastinį ryšį. Norint patvirtinti, ar ibuprofenas iš tiesų turi reikšmingą ir saugų priešvėžinį poveikį žmonėms, būtini dideli, gerai suplanuoti atsitiktinių imčių kontroliuojami tyrimai, apimantys tinkamas dozes, vartojimo trukmę ir pacientų populiacijas.
Kodėl nereikėtų savarankiškai vartoti ibuprofeno dėl vėžio prevencijos?
Net ir žinant galimas naudas, svarbu paminėti rizikas. Ibuprofenas gali sukelti skrandžio ir žarnyno kraujavimą, virškinimo trakto opas, inkstų funkcijos sutrikimus, taip pat padidinti širdies ir kraujagyslių įvykių riziką, ypač ilgai vartojant didelėmis dozėmis. Tam tikros pacientų grupės – pavyzdžiui, turintys opaligę, širdies nepakankamumą, sunkiai sutrikusią inkstų funkciją arba vartoja tam tikrus vaistus – gali patirti rimtų komplikacijų.
Dėl šių priežasčių gydytojai įspėja: savarankiškas ibuprofeno vartojimas vėžio profilaktikai arba gydymo papildymui be gydytojo priežiūros gali būti žalingas.
Jei kyla klausimų dėl vaistų vaidmens vėžio prevencijoje ar gydyme, pacientams patariama konsultuotis su onkologu arba šeimos gydytoju.
Ką verta stebėti toliau?
Perspektyva pernaudoti jau žinomus ir pigesnius vaistus priešvėžinėje terapijoje („drug repurposing”) yra patraukli: tai gali sutrumpinti naujų gydymo metodų diegimo kelią ir sumažinti išlaidas. Vis dėlto būtina laukti kokybiškų klinikinių tyrimų, kurie nustatytų optimalias dozes, saugumo profilį ir konkrečias paciento grupes, kurioms toks gydymas galėtų būti naudingas. Kol kas geriausia laikytis patvirtintų gydymo gairių ir kiekvieną vaisto vartojimą aptarti su sveikatos priežiūros specialistu.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.