Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos profesorius Dainius Pūras atkreipia dėmesį, kad psichikos sveikata – tai visuomenės sveikatos rodiklis, kurį dažnai matuojame ne visapusiškai. Savižudybių skaičius yra tik viena iš išraiškų, o už jo slypi platesnės problemos: stresas, neapdorotas emocinis skausmas ir socialinė izoliacija. Profesorius ragina nebijoti pripažinti sunkumų ir ieškoti pagalbos ankstyvoje stadijoje.
Kodėl rodikliai neramina?
„Vienas iš rodiklių, kaip matuojama psichinė sveikata šalyse, yra savižudybių skaičius. Tokia statistika parodo tik ledkalnio viršūnę, kiek dar yra problemų, kurias suskaičiuoti sunkiau.
Savižudybių šiek tiek mažėja, bet jų vis tiek labai daug, daugiau, nei Europos vidurkis. Pavyzdžiui, Airijoje jaudinasi, kad jie turi 15 savižudybių 100 tūkst. gyventojų. Mes jų turime dvigubai“, – kalbėjo gydytojas.
Šie skaičiai rodo, kad problemos yra gilesnės nei atskiros klinikinės diagnozės: socialinė atskirtis, ekonominis spaudimas ir istoriniai trauminiai patyrimai formuoja didesnį rizikos lauką. Todėl svarbu analizuoti ne tik skaičius, bet ir priežastis, kurios jas lemia.
Stigma ir kultūrinės kliūtys
„Lietuvoje labai daug žmonių, kurie sako, kad neturi jokių problemų su psichine sveikata, o tuos „psichinius“ reikia uždaryti. Tai yra didžioji problema, nes mūsų kultūra lėmė taip, kad ilgai šiuos dalykus turėjome neigti, mums būdavo gėda prisipažinti“, – pasakojo psichiatras.
Profesorius pabrėžia, kad prisipažinimas sau – pirmas žingsnis. Kai visuomenė neskatina atvirumo, žmonės slėpia emocinius sunkumus, o tai gali vesti prie konfliktų šeimoje, agresijos ir sveikatos pablogėjimo. Reikia ugdyti refleksiją: mokėti atpažinti savo jausmus, kalbėtis su artimaisiais ir ieškoti pagalbos be gėdos.
Gydymas: pokalbiai prieš vaistus?
„Mūsų sistema buvo sukurta išrašyti receptams, bet ne iš tiesų padėti. Žmonės, kuriuos siunčiu pas valstybinius psichologus, vėliau manęs klausia, kodėl juos ten nukreipiau ir iškart nesakiau, kad geriau eitų į privačias klinikas“, – kalbėjo gydytojas.
Profesorius atkreipia dėmesį, kad vakaruose gydymo pagrindas dažnai būna psichoterapija ir ilgesnė psichologinė priežiūra. Lietuvoje iš pradžių pasitikima vaistais, o psichoterapija ne visada yra prieinama arba kompensuojama. Tai lemia per didelį raminamųjų ir kitų psichoaktyvių vaistų vartojimą bei savarankiškas problemų numalšinimą alkoholiu ar medikamentais.
Valstybės pagalbos spragos ir konfidencialumas
Valstybės teikiama pagalba daugeliui pacientų atrodo formalizuota ir neišsami. D. Pūras taip pat atkreipė dėmesį į konfidencialumo baimes: „Nėra visiškai saugu eiti į valstybinę įstaigą, manau, reikia neklaidinti žmonių. Yra daug diskriminacijos šioje srityje, net ir netinkamų įstatymų. Juk privatūs psichiatrai visada pabrėžia, kad teikia konfidencialias paslaugas. Vokietijoje buvo tragedija su „Germanwings“, bet jie nesugalvojo ir neįvedė taisyklės, kad po konsultacijos valstybinėje įstaigoje informacija gali būti perduota kitoms institucijoms. Vokiečiai suprato, kad tai sukeltų žymiai didesnę problemą“, – sakė gydytojas.
Tvarus sprendimas reikalauja investicijų į prieinamą psichoterapiją, švietimą apie psichikos sveikatą ir teisines garantijas, kurios užtikrintų, jog pagalbos kreipimasis ne taps kliūtimi socialinei ar profesinei apsaugai. Visuomeninė diskusija ir konkretūs politiniai sprendimai yra būtini, kad ilgalaikės psichikos problemos nebūtų sprendžiamos tik vaistais.
Santraukai: atvira kalba, ankstyva pagalba ir prieiga prie terapijos gali sumažinti krizės riziką. Pripažinti problemas – ne silpnumo, o brandos ženklas.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.