Šeduvos žydų istorijos muziejus „Dingęs štetlas“ pastaraisiais mėnesiais sulaukė milžiniško susidomėjimo. Per pirmuosius aštuonis veiklos mėnesius muziejų aplankė apie 65 tūkst. lankytojų, o institucija net buvo pripažinta vienu iš „7 gražiausių pasaulio muziejų“. Tačiau priežasčių traukti į Šeduvą yra daugiau nei tik modernus pastatas ar architektūrinis pripažinimas – lankytojai čia patiria stiprias, asmeniškas emocijas, kurios daugeliui baigiasi akyse kaupiančiomis ašaromis.
Ašaros muziejuje
Ne vienam lankytojui muziejaus ekspozicija sukelia gilius jausmus. Viena iš patirčių aprašyta taip: „Sakot, negalite atsakyti faina ar liūdna? Man atrodo, tai nauja emocija Lietuvos muziejuose, kai mes išeiname ne tik su susidomėjimo jausmu, ką nors sužinoję, bet ir su tokia gilesne emocija: kažką pajutau, susijungiau mintimis su tais žmonėmis, kurių istorijos pasakojamos, jų istorijos šiek tiek tapo ir mano istorija“, – patikino Marija Dautartaitė, Šeduvos žydų istorijos muziejaus „Dingęs štetlas“ komunikacijos vadovė.
Muziejaus darbuotojai ir gidai pastebi, kad po ekskursijų žmonėms reikia laiko nusiraminti ir apmąstyti patirtis. Ekskursijų pabaigoje retai prašoma iš karto dalintis įspūdžiais – lankytojams suteikiama erdvė įkvėpti ir iškvėpti, sėdėti ar trumpai pabūti tylumoje. Dažniausios reakcijos, kurias įvardija patys lankytojai, yra: liūdesys, gėda, užuojauta, jausmas, kad istorija tampa asmeniška.
Ekspozicijoje naudojami asmeniniai objektai, pasakojimai apie konkrečius žmones ir jų likimus, vaizdiniai montažai ir filmai sukuria artimą ryšį tarp žiūrovo ir to meto bendruomenės. Kai kuriems lankytojams muziejaus atmosfera primena kitas jautrias vietas, pavyzdžiui, Hirošimos atminties muziejų – tai erdvės, kurios reikalauja susitelkimo ir leidžia patirti kitokį, ne vien faktinį, bet ir emocinį pažinimą.
Kodėl Šeduvoje?
Muziejaus direktorius Jonas Heraklis Dovydaitis pažymi, kad „Dingęs štetlas“ yra pasakojimas per konkrečius žmones, o ne vien statistika.
Atidarymo renginiuose buvo rengiamos teatralizuotos pasakojimų mizanscenos, kuriose gidas kartu žygiuoja su aktoriumi, atkuriančiu konkretaus laikotarpio žmogaus gyvenimą. Galutinė scena palieka stiprų įspūdį: Sulamita sako: „Man tiesiog pasisekė, aš išlikau“. O Bermanas: „Viskas, čia mano kelias baigiasi“.
Internetu ir įrašuose lankytojų atsiliepimai liudija apie vidinį pokytį: „Jūsų muziejus pakeitė mane“, „Aš nežinojau šitos istorijos“, „Didžiausia pagarba jūsų komandai“. Tokios reakcijos rodo, kad muziejus ne tik informuoja, bet ir keičia požiūrį, skatina empatiją ir istorijos apmąstymą. Reguliuojami lankytojų srautai, ramios zonos ir profesionalūs gidai padeda užtikrinti, kad kiekvienas galėtų tiek pasimokyti, tiek ramiai susitvarkyti su iškiltomis emocijomis.
„Dingęs štetlas“ tampa pavyzdžiu, kaip muziejus gali būti ne tik kultūros objektas, bet ir vieta, kurioje priimamos ir išgyvenamos sudėtingos jausenos. Apsilankymas Šeduvoje siūlo istorijos pažinimą per asmenines patirtis – todėl verta užsukti ir skirti laiko ne tik apžiūrai, bet ir susimąstymui.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.