Dažnai svarstome, kas vyksta su žmogaus kūnu tuomet, kai gyvenimas baigiasi. Nors įvairios religinės ir filosofinės tradicijos siūlo savo paaiškinimus apie pomirtinį gyvenimą, mokslas gali tiksliai apibūdinti fizinius pokyčius, kurie įvyksta kūne mirusio žmogaus. Šiame tekste aptariame pagrindinius procesus ir paaiškiname, kodėl jie vyksta.
Plaukai, nagai ir odos pokyčiai
Dažna legenda teigia, kad plaukai ir nagai auga net po mirties. Iš tikrųjų priežastis yra kito pobūdžio: mirusio žmogaus oda pradeda prarasti drėgmę ir susitraukia, todėl atrodo, kad atidengta daugiau nago ar plauko stiebo ir jie tarsi pailgėja. Taip pat, kai sustoja kraujotaka ir audiniai nusėda, keičiasi odos atspalvis – šis procesas vadinamas hipostaze (kraujospūdžių nutekėjimu) ir jis sutapęs su pozicija, kurioje gulėjo mirusysis.
Raumenų standumas (rigor mortis)
Vienas labiausiai pastebimų pokyčių yra raumenų sukietėjimas. „Raumenys po mirties sukietėja, nes iš organizmo dingsta adenozino trifosfatas, cheminė medžiaga, atsakinga už raumenų atsipalaidavimą po susitraukimo, – aiškino Judy Melinek, teismo medikė. – Adenozino trifosfatą gamina raumenų ląstelės. Kai žmogus nustoja kvėpuoti, nutrūksta ir jų gamyba. Būtent dėl to sukietėja raumenys.”
Rigor mortis paprastai prasideda po kelių valandų – veido raumenims 2–4 val., didesnėms raumenų grupėms 6–12 val. Vėliau, per 24–48 val., raumenys ima irti, o kūnas vėl tampa lankstesnis.
Inkontinencija ir kūno skysčių atpalaidavimas
Visi raumenys, įskaitant tuos, kurie sulaiko šlapimą ir išmatas, atsipalaiduoja po mirties. Dėl to kartais ištinka inkontinencija. Šis procesas nėra staigus „sprogimas“ – tai lėtas natūralus audinių atsipalaidavimas ir skysčių nutekėjimas.
Veido raukšlių išsilyginimas ir išvaizdos pokyčiai
Laidotuvių specialistai pastebi, kad raumenų įtampa dingsta, todėl veido oda gali atrodyti glotnesnė: „… jie atsipalaiduoja ir nustoja traukti veido odą, todėl išsilygina raukšlės.” Vis dėlto vyresnio amžiaus žmonių oda dažnai lieka sukritusi dėl ilgalaikių struktūrinių pokyčių.
Garso efektai ir kvėpavimo takų likučiai
Plaučiuose po mirties gali likti oro. Jei kūnas judinamas ar jam daromas spaudimas, oras gali praeiti pro balso stygas ir sukelti aimanas, urzgimą ar kitus garsus. Tokie reiškiniai dažnai interpretuojami klaidingai kaip „kalbantis kūnas“, tačiau jie priklauso nuo mechaninio oro judėjimo.
Organų išlikimas ir transplantacijos galimybės
„Kai žmogus nustoja kvėpuoti, o jo širdis nebeplaka, organai ima mirti, – sakė J.Melinek. – Tačiau ne visos ląstelės žūva iš karto. Yra laiko tarpas, per kurį žmogų galima atgaivinti. Organų transplantacijai jis dar didesnis .” Tam tikri audiniai, pavyzdžiui, ragenos, oda, kaulų čiulpai ar širdies vožtuvai, gali išlikti transplantacijai kelias valandas ar net keliolika valandų, priklausomai nuo sąlygų ir greitos priežiūros.
Bakterijų plitimas ir kvapas
Po mirties žarnyno bakterijos persiskirsto po kūną, pralaužia audinių barjerus ir pradeda skaidyti organinę medžiagą. Tai lemia būdingą „pomirtinį“ kvapą ir yra esminė dalis skaidymo proceso. Šie mikrobiniai procesai kartu su cheminėmis reakcijomis palaipsniui griauna audinius ir struktūras.
Supratimas apie šiuos procesus svarbus ne tik smalsumui patenkinti – jis turi praktinę reikšmę medicinoje, teisės medicinoje ir laidotuvių paslaugose. Žinojimas, kada galima atgaivinti asmenį arba paimti donorinius audinius, padeda priimti kritinius sprendimus skubios pagalbos ir donorystės atvejais.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.