“Kai buvau 10 klasėje, mama liepė nupiešti mūsų giminės medį. Tada dar nesupratau, kad tas darbas lydės beveik visą gyvenimą”, – šypsosi Zarasų rajono Dimitriškių kaime gyvenanti Stasė Goštautienė.
Nuo mokyklos užduoties iki gyvenimo pašaukimo
Stasės pomėgis genealogijai prasidėjo nuo paprasto mokyklinio darbo, bet išaugo į keturias dešimtis metų trunkantį tyrinėjimą. Vedama smalsumo ir šeimyniškų istorijų, ji rinko laiškus, nuotraukas, metrikų kopijas ir archyvinius dokumentus. Jos biografijoje – ne tik asmeninė kūryba, bet ir viešoji veikla: 2025 m. už nuopelnus genealogijoje Stasei įteiktas Emilijos Pliaterytės medalis.
Knygos, užsienio ryšiai ir atminties kolekcija
Stasė išvertė ir išleido prancūzišką rankraštį, pavadintą „Goštautų genealoginė esė“, kurio autorius buvo Georges Gasztowtt. Tai – pavyzdys, kaip diasporos dokumentai gali užpildyti namų archyvus. Be to, autorė parengė leidinį apie savo mamos giminę – Spūdus ir Brazdžiūnus, kuriuose atrado mokytojų, sukilėlių ir kultūros veikėjų istorijas. Vienas iš pasakojimų – apie Igną Brazdžiūną, 1918 m. įkūrusį Linkuvos gimnaziją, kai šalyje trūko išteklių ir mokytojų.
Giminės muziejus ir tarptautiniai ryšiai
Ilgus metus kaupti eksponatai namuose virto nedideliu genealoginiu muziejumi: šeimos medžiai, archyviniai dokumentai, seni laiškai, fotografijos ir knygos. Dalį medžiagos sudaro radiniai iš Prancūzijos – ten po XIX–XX a. sukilimų ir revoliucijų persikėlę Goštautų palikuonys padėjo atkurti dalis istorijos. Ši privati ekspozicija ne tik saugo atmintį, bet ir pasakoja Lietuvos istorijos epizodus per vienos šeimos prizmę.
Praktiniai patarimai norintiems pradėti
Stasė ragina pradėti nuo paprastų dalykų: kalbėkite su artimaisiais ir užsirašinėkite prisiminimus, skenuokite senas nuotraukas, suraskite bažnytines metrikų knygas. Ji primena, kad svarbiausia – išgirsti gyvų žmonių pasakojimus, kol dar yra su kuo kalbėtis.
Net jei pavyks atsekti tik kelias kartas, užrašytos istorijos ateities kartoms bus neįkainojama dovana.
Kiekvieno istorija – didžiulė ir vertinga
Stasė prisimena pokalbį su anūku: matematiškai suskaičiavus giminių skaičių gauta daugiau nei 120 tūkst. protėvių. Ji pabrėžia: „Kiekvienas turime per 120 tūkst. protėvių“. Tai priminimas, kad kiekvienos šeimos istorija yra turtinga ir verta dėmesio, nepriklausomai nuo kilmės ar socialinės padėties.
Genealogija – darbas be pabaigos: nauji dokumentai, laiškai ar pažintys gali atverti anksčiau nežinomas šakas. Stasė savo patirtimi rodo, kad kantrybė, sistemingumas ir meilė atminčiai leidžia sukurti gyvą šeimos pasakojimą, kuris jungia praeitį ir ateitį.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.