Nerijus Jakubauskas tris savaites keliavo per Odesą, Kijevą ir Charkovą, asmeniškai patyrė nuolatinio pavojaus kasdienybę ir parsivežė aiškią žinią Lietuvai: saugumo klausimams reikia skirti daugiau dėmesio. Kelionė vyko nuosavu automobiliu, be draudimo, pasirūpinus neperšaunama liemene, specialiomis padangomis ir atsargomis maisto bei vaistų.
Karo realybė iš arti
Nerijus fiksuoja, kad tie vaizdai, kuriuos dauguma matė tik žiniasklaidoje, realybėje dar griežtesni: sirenų gausmas, nuolatiniai smūgiai, sprogimų aidai ir gyventojų nuovargis. „Nors ukrainiečiai labai išvargę nuo ketverius metus besitęsiančio karo, tačiau jie nesiruošia pasiduoti ir tiki, jog rusų užgrobtos teritorijos vėl bus teisėtomis Ukrainos žemėmis.“ Tuo pačiu pašnekovas atkreipia dėmesį į problemų gylį — ne tik į tiesioginį karo pavojų, bet ir į institucijų, įskaitant dalį kariuomenės, veiklą, kurią apsunkina korupcija.
Praktiniai pasiruošimai ir išvados kelyje
Kelionės planai buvo lankstūs: Nerijus stengėsi reaguoti į situaciją vietoje, rinkosi viešbučius, slėpdavosi priedangose ir nuolat tikrinosi žemėlapius bei pranešimus. „Į Ukrainą važiavau pamatyti, kaip ten užtikrinamas gyventojų saugumas, kiek svarbios priedangos ir kokios jos turi būti, – paaiškina Nerijus.“ Jis išskiria priedangų tinklo reikšmę: net paplūdimiuose jos įrengtos kas 50–100 metrų, daugelyje daugiabučių priedangos turi ventiliaciją, lovas ir tualetus, todėl iš tikrųjų apsaugo žmones.
Kontrastas tarp karo ir kasdienio gyvenimo
Pasak Nerijaus, paradoksas akivaizdus – žmonės tęsia kasdienį gyvenimą: dirba, skalbia naktimis dėl pigesnės elektros, vaikšto į paplūdimius ir net lankosi naktiniuose klubuose. Sirenos priverčia trumpam slėptis, bet po pavojaus gyvenimas grįžta. Kartu jis stebėjosi ukrainiečių atsparumu ir jų ryžtu: net nukentėjus miestuose, gyventojai tvarko gatves, grąžina gyvenamajam miestui tvarką.
Ko turi išmokti Lietuva
Nerijaus nuomone, Lietuva turėtų rimtai pasiruošti: nepakanka simbolinių lipdukų ant sandėlių durų – priedangos turi būti patikimos, su ventiliacija, galimybe ilsėtis. Kelionės įspūdžiai jis aiškiai vertina kaip perspėjimą: ruoštis reikia dabar, svarstyti infrastruktūros, civilinės saugos programų plėtrą ir viešą švietimą apie veiksmus krizės metu.
Kelionė paliko ir asmeninių padarinių: grįžus ilgai nemigo, sapnavo sirenas ir sprogimus. Tačiau didžiausias įspūdis – ukrainiečių tikėjimas pergale ir noras grįžti prie europinės krypties, nepaisant to, kad korupcija trukdo greitesniam atsigavimui.