Tarptautinis tyrimas, atliktas Liège (Belgija) ir Laval (Kanada) universitetuose, tiria apymirtines patirtis (angl. near-death experience, NDE) tarp pacientų, praleidusių ilgą laiką intensyviosios terapijos skyriuje. Tyrime dalyvavo 126 suaugusieji, kurie intensyviosios terapijos skyriuje pragulėjo daugiau nei 7 dienas. Iš jų 19 žmonių (15 proc.) nurodė patyrę tai, kas pagal B. Greysono sukurtą skalę kvalifikuojama kaip NDE. Tyrimo rezultatai paskelbti moksliniame žurnale „Critical Care”.
Tyrimo eiga ir nagrinėti veiksniai
Tyrėjai siekė nustatyti ne tik NDE dažnumą, bet ir veiksnius, galinčius lemti tokias patirtis. Be pradinio išlikimo faktoriaus, buvo vertinami disociaciniai simptomai, dvasingumas, religingumas, asmeniniai įsitikinimai ir kiti medicininiai parametrai, tokie kaip mechaninė ventiliacija, sedacija ar analgezijos poreikis. Pacientai buvo apklausinėjami po išrašymo, o po metų su jais buvo susisiekta telefonu, kad būtų įvertinta gyvenimo kokybė naudojant EuroQol penkių dimensijų klausimyną.
Ką parodė analizė?
Gauti duomenys atskleidė, kad medicininiai veiksniai nėra vieninteliai ar net pagrindiniai NDE atsiradimą lemiantys komponentai. Charlotte Martial ir Anne-Françoise Rousseau vadovaujama komanda nustatė, kad kognityviniai ir dvasiniai polinkiai turi ryškesnę įtaką nei kai kurie tradiciniai medicininiai rodikliai. Kaip pažymi autoriai, vienfaktorinė analizė siejo NDE su įvairiais klinikiniais parametrais, tačiau daugianarė logistinė regresija parodė, jog reikšmingesni prognozuojant NDE buvo didesnis disociacinių simptomų polinkis ir išreikštas dvasinis bei asmeninis gerovės jausmas.
„Labai ryškūs ir dažnai gyvenimą keičiantys išgyvenimai, dažnai patiriami esant ekstremalioms fiziologinėms sąlygoms: patyrus gyvybei pavojingą traumą, sustojus širdžiai ar esant gilioje anestezijoje“, – taip žymus profesorius Bruce\`as Greysonas apibrėžia apymirtinę patirtį (angl. _near-death experience_, NDE).
Gyvenimo kokybė ir klinikinės rekomendacijos
Svarbu pažymėti, kad po metų atliktas gyvenimo kokybės vertinimas neparodė, jog NDE turėjo reikšmingos neigiamos ar teigiamos įtakos pacientų kasdieniam funkcionavimui. Kitaip tariant, nors NDE gali būti emocingas ir transformuojantis įvykis, jo poveikis objektyviai išmatuojamai gyvenimo kokybei nebuvo akivaizdus.
Tyrėjai rekomenduoja, kad medikai klinikinėje praktikoje, ypač po sunkių intensyviosios terapijos epizodų, nepamirštų užduoti klausimų apie galimus prisiminimus ar apmąstymus, kurie galėjo sukelti pacientui nerimą arba reikštų psichologinę pertvarką. Atsižvelgdami į tai, kad apie NDE „paprastai pranešama kaip apie transformaciją, kuri gali būti susijusi su neigiamomis emocijomis, manome, kad \[kliniškai\] prasminga apklausti pacientus apie bet kokius galimus prisiminimus jiems pabudus“, – atskleidžia jie.
Autoriai daro išvadą: „NDE nėra toks jau retas reiškinys tarp intensyviosios terapijos skyrių pacientų“. Tolesni tyrimai padės geriau suprasti mechanizmus, kaip dvasiniai ir psichologiniai veiksniai sąveikauja su fiziologiniais išgyvenimais kritinės būklės metu.