Organų donorystė dažnai lieka abstrakti, kol netenka pažįstamo ar kol kažkam šeimoje nekyla gyvybės ir mirties klausimas. Tačiau statistika ir praktiką stebinanti realybė rodo paradoksą: nors virš 80 proc. gyventojų teoriškai pritaria donorystei, realiais atvejais artimųjų sprendimai dažnai būna priešingi deklaruotai valiai. „Bendros apklausos rodo, kad virš 80–82 proc. organų donorystei pritaria. Tačiau realybėje pernai 29 proc. artimųjų nesutiko dovanoti organų, o užpraeitais metais šis skaičius siekė net 39 proc. Šiais metais tas nesutikimo procentas yra apie 33“, – pasakoja Audronė Būziuvienė, Nacionalinio transplantacijos biuro direktorė.
Sprendimas priimamas krizės akimirkoje
Svarbiausia priežastis, kodėl teorinis pritarimas neatspindi realių veiksmų, yra laikas ir emocijos. „Šiandien ryte mes gėrėm kavą, visi išėjom į darbą ir už kelių valandų gali paskambint iš reanimacijos ir pasakyti: atvykit į ligoninę, jūsų artimasis prijungtas prie aparatūros, turim kalbėti, nes tai yra kraujagyslės plyšimas galvoj, insultas arba galvos trauma.“, – apibūdina direktorė. Tokiose sąlygose šeimos paskęsta šoke, nežinoje ir baimėje, todėl pasitikėjimas procedūromis ir aiški asmens valia tampa itin svarbūs.
Kodėl moterys dažniau pasirašo sutikimą?
Oficialūs duomenys rodo, kad donoro kortelę turi gerokai daugiau moterų: apie 68 proc. pasirašiusųjų yra moterys. Paaiškinimai yra tiek sociokultūriniai, tiek emociniai. Moterys dažnai rodo didesnį empatijos lygį ir linkusios galvoti apie šeimos narių gerovę: „jeigu mano artimas lauktų donorinio organo, tai pati turėčiau sugebėti dovanoti ir dalintis“, – taip biuro vadovė komentuoja moterų motyvacijas. Tačiau gydytojų praktikoje realūs donorai dažniau būna vyrai, nes smegenų mirties atvejų, susijusių su traumomis ir rizikingu elgesiu, statistiškai daugiau tarp vyrų.
Donoro kortelė ir mitai
Vis dar gyvuoja mitai, pavyzdžiui, kad „gydytojai negydys“, jeigu žmogus yra užsirašęs kaip donoras.
Tai netiesa: informacija apie donoro sutikimą prieinama tik Nacionalinio transplantacijos biuro, kai jau konstatuota smegenų mirtis ir gydytojų konsiliumas susisiekia su biuru. Donoro kortelė taip pat nėra amžinas sprendimas – ją galima užpildyti arba bet kada atšaukti per elektroninius valdžios vartus.
Praktiniai iššūkiai ir kvietimas kalbėtis
Net jei donoras yra užsirašęs, procesas užtrunka: smegenų mirties konstatavimas ir donorystės procedūros gali užtrukti parą ar daugiau, o artimiesiems tai yra papildoma emocinė našta. Vis dėlto viena donoro mirtis teoriškai gali išgelbėti iki septynių gyvybių; praktiškai vidutiniškai tinka apie tris organus. Todėl svarbiausia žinia visuomenei yra paprasta: užpildyti sutikimą verta, bet dar svarbiau – apie savo valią garsiai pasakyti šeimai. Tai nuima naščią nuo artimųjų ir padidina galimybes suteikti gyvybę kitiems.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.