Organų donorystė Lietuvoje sulaukia plačios visuomenės paramos teoriškai, tačiau realybė dažnai skiriasi nuo deklaruojamų nuostatų. Apklausos rodo, kad daugiau nei 80 proc. gyventojų pritaria donorystei, tačiau, kai reikia priimti sprendimą prie reanimacijos lovos, nemaža dalis artimųjų atsisako. Šį paradoksą aiškina tiek emocinis šokas, tiek žinių trūkumas apie procedūras ir teisines galimybes išreikšti valią iš anksto.
Sprendimas ne prie virtuvės stalo
Donorystės sprendimas beveik niekada nepriimamas ramiai: „Šiandien ryte mes gėrėm kavą, visi išėjom į darbą ir už kelių valandų gali paskambint iš reanimacijos ir pasakyti: atvykit į ligoninę, jūsų artimasis prijungtas prie aparatūros, turim kalbėti, nes tai yra kraujagyslės plyšimas galvoj, insultas arba galvos trauma.“ Tokiose situacijose šeimos susiduria su skausmu ir nesugebėjimu greitai apsispręsti. Kaip pastebi Nacionalinio transplantacijos biuro direktorė, tie, kurie anksčiau kalbėjosi apie donorystę, dažniausiai priima sprendimą lengviau: „Žmonės, kurie sako: taip, mes girdėjom, mes kalbėjom, mes žiūrėjom filmą, skaitėm knygą ir mes sakėm, kad norėtume, mes žinom ir sutinkam. Bet ta dalis, kuri nieko negirdėjo ir nežinojo, sako: mes nežinom. Gal jis būtų norėjęs, mes patys nieko nežinom, atstokit, palikit ramybėj“.
Donoro kortelė ir dažni mitai
Donoro kortelė leidžia žmogui išreikšti valią po mirties, tačiau daug žmonių apie šią galimybę nežino. Sistema veikia elektroniniu būdu, sprendimą galima keisti, o registras prieinamas tik tuomet, kai medicininis konsiliumas konstatuoja smegenų mirtį. Vienas dažniausių klaidingų įsitikinimų buvo, kad turint donoro kortelę gydytojai gydys prasčiau — tai netiesa: informacija pasiekiama tik konkrečioje donorinėje procedūroje, gydymas nėra nuleidžiamas dėl kortelės.
Kodėl moterys dažniau pasirašo?
Statistika rodo, kad moterys Lietuvoje dažniau užpildo sutikimą donorystei — jos sudaro apie 68 proc. donoro kortelių turėtojų. Ekspertai tai sieja su didesniu empatijos lygiu, rūpinimusi šeima ir gebėjimu mąstyti apie kitų poreikius. Tačiau ligoninėse realiais donorais dažniau tampa vyrai, nes smegenų mirtis dažniau ištinka dėl traumų ir rizikingo elgesio, kurie vyrams pasitaiko dažniau.
Donoro reikšmė ir laukiančiųjų realybė
Vienas donoras teoriškai gali išgelbėti iki septynių žmonių, nors praktiškai dažniausiai tinka apie trys organai. Lietuvoje donorų skaičius pastaraisiais metais auga, bet laukiančiųjų sąrašas vis dar ilgas — apie 700 asmenų. Kypintis organų neįmanoma: jų nei pagaminsi, nei laikysi sandėlyje, todėl informuotumas ir ankstyvi pokalbiai su šeima yra gyvybiškai svarbūs. Taip pat reikšmingas tarptautinis bendradarbiavimas, kai organai pasiūlomi kaimyninėms valstybėms, o mainais gaunami tinkami transplantacijai atvejai vaikams ir kitiems pacientams.
Donorystė — ne tik medicininis procesas, bet ir etikos, empatijos ir viešojo švietimo tema. Svarbiausia žinia visuomenei: užpildžius donoro sutikimą, svarbu ir apie tai pranešti artimiesiems — tai palengvina sprendimo priėmimą skaudžioje akimirkoje ir gali išgelbėti gyvybes.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.