Termometro stulpeliui kilstelėjus į viršų, miškuose ir parkuose knibždėte knibžda erkių. Nors šie voragyviai dažnai sunkiai pastebimi plika akimi, jų keliama žala – didžiulė. Erkių nešiojamas erkinis encefalitas gali sukelti skaudžių pasekmių žmogaus sveikatai, kartais šią ligą net lydi mirtis. Siekiant apsisaugoti nuo šios grėsmės, gamtos tyrinėtojas Selemonas Paltanavičius atskleidžia, kaip elgtis gamtoje ir kodėl vienus žmones erkės puola dažniau nei kitus.
Erkės: voragyviai, ne vabzdžiai, ir jų įvairovė gamtoje
Pirmiausia, svarbu suprasti, kad erkės yra ne vabzdžiai, o voragyviai, todėl ir jų biologija yra visai kitokia. Gamtoje egzistuoja šimtai erkių rūšių, tačiau dauguma jų yra labai smulkios ir gyvena dirvožemyje, atlikdamos ypatingą darbą – jos yra vadinamosios „dirvodarininkės“, skaidančios augalines daleles ir prisidedančios prie dirvos derlingumo.
Visuomenę dažniausiai gąsdina kelios didesnės, iksodinių erkių rūšys. Lietuvoje šiuo metu dažniausiai sutinkamos yra šuninė ir pievinė erkės. Pastarosios aptinkamos pievose ir pamiškėse, todėl reikėtų būti itin budriems lankantis šiose vietose.
Erkių paplitimas: net miesto parkuose!
Daugelis klaidingai mano, kad erkės gyvena tik miškuose. Gamtos tyrinėtojas S. Paltanavičius pabrėžia, kad erkių galima aptikti kone visur – net didesniuose miesto skveruose ir parkuose. Jos į miestus dažniausiai atkeliauja su paukščiais ir gyvūnais, pavyzdžiui, lapėmis.
Erkės vystymosi ciklas yra itin įdomus. Iš kiaušinėlių išsiritusios mažutės, milimetro ar net pusės milimetro dydžio erkutės yra kone identiškos didelėms. Nors ir mažos, jos jau maitinasi krauju, prisitvirtindamos prie paukščių, driežų ar net žalčių. Pasimaitinusios erkės neriasi iš savo tvirto apdangalo ir per pusę metų ar aštuonis mėnesius užauga.
Didesnės auga patelės, kurios vos užaugusios yra pasiruošusios brandinti tūkstančius kiaušinėlių.
Mįslingas kvapų pasaulis: kodėl erkės renkasi vienus labiau?
Kalbant apie apsaugą nuo erkių, sklando įvairių mitų, pavyzdžiui, apie kraujo grupių ar citrusinių kvapų poveikį. S. Paltanavičius teigia, kad mes, žmonės, citrusinius kvapus įsivaizduojame vienodai, tačiau jų biocheminė formulė erkėms gali veikti visiškai kitaip. Negalima paneigti, kad tam tikra kvapo dalis erkėms gali net patikti.
Be to, kiekvienas žmogus skleidžia unikalų kvapą, kurio nepanaikina jokie kvepalai. „Būna žmonių, kurių erkės tiesiog „laukia“, – sako gamtininkas. Jis dalijasi pavyzdžiu, kai miško pievoje vieno žmogaus kelnės tiesiog aplipo erkėmis, o ant jo paties neužšoko nė viena. Tai rodo, kad mes visi turime žinoti savo individualias savybes ir, jei esame labiau patrauklūs erkėms, imtis papildomų atsargumo priemonių.
Efektyvi apsauga gamtoje: nuo skiepų iki aprangos
Keliaujant į gamtą, svarbiausia yra tinkamai pasiruošti ir nenumoti ranka į galimą pavojų. S. Paltanavičius pataria tiems, kurie itin bijo erkių, vaikščioti takeliais ir keliukais, ypač miškuose. Parkuose ir pažintiniuose takuose pasivaikščiojimai dažnai yra saugesni.
Ypatingą dėmesį reikėtų skirti aprangai: venkite megztų, plevėsuojančių drabužių, kurie lengvai užkabina erkes. Geriausia rinktis šviesius, aptemptus drabužius, užkištus į batus ar kojines. Taip pat gamtininkas primygtinai rekomenduoja skiepytis nuo erkinio encefalito, ypač atsižvelgiant į tai, kad lietuviai mėgsta grybauti, kur erkių išvengti sudėtinga.
Įsisiurbimo laikas ir tinkama apžiūra
Nuo užšokimo iki įsisiurbimo erkė gali užtrukti nuo valandos iki dviejų. Erkės galūnės yra lenktos, o kūnas plokščias, tad purtant drabužius ji pati nenukris. Jai reikia laiko įsigauti po rūbais, o vėliau surasti ploniausią odą. Todėl grįžus iš gamtos ar parko būtina nedelsiant kruopščiai apžiūrėti save ir savo artimuosius, ypač vaikus. Ne mažiau svarbu patikrinti ir augintinių kailiuką, nes erkės nuo jų gali pereiti ir žmogui.
Erkės maitinimosi ciklas ir dauginimasis
Erkei pasimaitinti reikia keleto dienų, kartais iki savaitės. Užaugusi erkės patelė, prisisiurbusi kraujo, gali padidėti iki nykščio pagalvėlės dydžio ir tapti šviesiai pilka. Prisisotinusi erkė pati nukrenta ant žemės, o per maždaug dvi savaites subrandina du-tris tūkstančius kiaušinėlių. Nors sunku tiksliai pasakyti, kiek kiaušinėlių virsta naujomis erkutėmis, Selemonas Paltanavičius pastebi, kad per pastaruosius trisdešimt metų erkių populiacija išaugo iki dvidešimties kartų, pabrėždamas didėjančią grėsmę ir būtinybę būti atsargiems.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.