Dažniausiai kalbama ir plačiausiai žinomas odos vėžys yra melanoma, tačiau tai nėra pati dažniausia odos vėžio forma. Kur kas plačiausiai paplitęs yra bazalinių ląstelių vėžys, o antrą pagal dažnumą vietą užima plokščialąstelinė karcinoma.
Kas yra bazalinių ląstelių ir plokščialąstelinė karcinoma?
Oda – didžiausias žmogaus kūno organas, sudarytas iš dviejų pagrindinių sluoksnių: viršutinio, matomo ir liečiamo epidermio, ir po juo esančios dermos. Epidermis sudarytas iš daugiasluoksnio plokščiojo epitelio ląstelių. Jo paviršinis sluoksnis nuolat nusitrina ir atsinaujina iš giliau epidermyje esančių bazinių ląstelių. Iš plokščiojo epitelio išsivystęs vėžys vadinamas plokščialąsteliniu vėžiu, o iš bazinių ląstelių – bazalioma. Tai du dažniausi odos vėžio tipai: bazalioma nustatoma apie 80 proc. atvejų, plokščialąstelinis vėžys – apie 20 proc.
Plokščialąstelinį vėžį neretai pastebima greičiau, kadangi oda pradeda šlapiuoti ir žmogus operatyviau kreipiasi į gydytoją. Vis dėlto, ši vėžio rūšis yra labiau pavojinga dėl savo agresyvumo. Plokščialąstelinė karcinoma yra agresyvesnė už bazaliomą, dažniau plinta, gali metastazuoti į limfmazgius ar kitus organus bei atsinaujinti toje pačioje ar kitoje kūno vietoje.
Kirpėja įtarė odos vėžį: Aurimo istorija
Aurimas pasakoja, kad ilgai negyjanti pleiskanojanti, sustorėjusi oda pakaušyje apie save primindavo kaskart, kai vyras lankydavosi kirpykloje. Anot jo, pirmą kartą žaizda atsirado po kirpėjos įdrėskimo. Tai buvo seniai, ir nuo to laiko žaizda lyg ir užgydavo, tačiau vėl atsinaujindavo. Sustorėjęs, šiurkštus, paraudęs ir šerpetojantis, kartais kraujuojantis odos plotas pakaušyje plėtėsi.
„Vėliau sužinojau, kad tai buvo priešvėžinė būklė – aktininė keratozė. Tačiau šios ligos gydyti neteko, nes kai kreipiausi į dermatologus jau buvo nustatytas plokščialąstelinis vėžys.
Beje, į gydytojus kreiptis irgi paskatino kirpėja. Tiesa, ne ta, pas kurią lankiausi nuolat, o kita – ją pavadavusi. Ji kažkaip nesunkiai mane įtikino, kad šis įtartinas odos darinys gali būti pavojingas“, – prisimena šiemet 55-erių metų gimtadienį švęsiantis Aurimas. Šiandien, praėjus penkeriems metams po chirurginio gydymo, vyras jaučiasi gerai, liga neprogresuoja ir neatsinaujina. Aurimas įsitikinęs, kad tai ne tik gydytojų nuopelnas, nes po ligos vyras pakoregavo savo gyvenimo būdą ir ėmėsi aktyvių ligos profilaktikos priemonių.
Aktininė keratozė – dažna vėžio pradžia
Plokščialąstelinio vėžio rizikos veiksniai yra panašūs į kitų odos vėžio tipų. Didžiausias kancerogenas yra ultravioletiniai (UV) spinduliai, tiek natūralūs (saulės), tiek dirbtiniai (soliariumų). Tačiau tinkamai elgiantis saulėje, galima išvengti žalojančio jos poveikio: vengti būti saulėje, kai ji aktyviausia, dėvėti galvos apdangalus, akinius nuo saulės, naudoti apsauginius kremus. Riziką susirgti odos vėžiu taip pat didina kumuliacinė ultravioletinių spindulių (UVS) dozė, didelis apgamų skaičius (daugiau nei 50), genetiniai veiksniai, paveldimumas, pomėgis atostogauti saulėtose šalyse, darbas lauke ar su pramonėje naudojamais chemikalais ir pesticidais.
Ilgalaikis saulės poveikis sukelia ikivėžinius odos pakitimus, pavyzdžiui, aktininę keratozę, kuri ilgainiui gali virsti vėžiu. Aktininės keratozės požymiai – šiurkščios, netaisyklingos formos odos dėmelės, kurios laikui bėgant kietėja ir pasidengia atsilupinėjančiais žvynais.
Įvairių autorių duomenimis, tikimybė, kad gyvenimo eigoje aktininė keratozė išsivystys į plokščialąstelinį vėžį, yra 0,3–20 proc. Jeigu aktininių keratozių yra ne viena, šio vėžio išsivystymo per 10 metų rizika padidėja iki 6,1–10 proc. Pastebėta, kad pastaraisiais metais sergamumas aktinine keratoze auga: Europoje ši liga nustatoma apie 15 proc. vyrų ir 6 proc. moterų. Nors palyginti nedidelė aktininių keratozių dalis gali supiktybėti, tarp susirgusiųjų plokščialąsteliniu vėžiu net apie 60 proc. atvejų išsivysto iš prieš tai buvusių aktininių keratozių.
Koks gydymas gali būti skirtas?
Prieš parenkant gydymą, vertinamas odos naviko dydis, išplitimas į limfmazgius ar kitus organus, paciento bendra sveikatos būklė ir gretutinės ligos. Jeigu darinys labai mažas, paviršinis, jis gali būti pašalintas taikant kriochirurgiją – terapiją šalčiu. Tačiau dažniausias gydymo būdas – operacija, kurios metu pašalinamas darinys ir dalis aplink esančių sveikų audinių. Jeigu nustatytas išplitimas į limfmazgius arba tai įtariama, šalinami sritiniai limfmazgiai. Gana dažnai nedideli navikai gali būti šalinami lazeriu. Dar vienas gydymas – fotodinaminė terapija. Jos metu suleidžiama šviesai jautri medžiaga, turinti savybę kauptis piktybinėse ląstelėse. Vėliau navikas apšviečiamas lazerio šviesa ir navikinės ląstelės žūsta. Odos vėžiui, kuris išsivystė sunkiai operuojamosiose vietose, gali būti skirta radioterapija. Chemoterapija gali būti skirta išplitusios ligos atveju kartu su kitais gydymo būdais.
Kaip elgtis, kad liga neatsinaujintų?
Aurimas pasakoja, kad jį labai paveikė vėžio diagnozė. Anksčiau jokiomis ligomis nesirgęs (išskyrus peršalimą, gripą), lėtinių ligų neturintis vyras sako, kad po šios ligos rimtai susirūpino savo sveikata:
„Gydymas buvo sėkmingas, bet mano oda paveikta saulės ir nuo tuo niekur nedingsi. Esu statybininkas, tad visos vasaros – darbas lauke, tiesiogiai veikiant saulės spinduliams. Darbo pakeisti negaliu, užtat galiu pakeisti elgseną saulėje: visada dėviu galvos apdangalą platesniais bryliais, kad uždengtų ir kaklą. Stengsiuosi planuoti pertraukas per pačias karščiausias valandas, naudoju apsauginius kremus. Stebiu savo odą pats, reguliariai lankausi pas dermatologą.“
Vyras domėjosi, kaip sumažinti ligos atsinaujinimo riziką:
„Skaičiau, kad net ir sėkmingai išgydytas nemelanominis odos vėžys nėra garantija, kad piktybinės odos ligos nepasireikš ateityje. Jos gali atsirasti kitoje odos vietoje, kaip naujas darinys“. Sužinojęs, kad rūkantiems šio tipo vėžio rizika padidėja dvigubai, pašnekovas metė rūkyti.
Aurimas toliau dalijasi savo atradimais:
„Susidomėjau vaistiniai augalais. Labai naudinga buvo žolininko-vaistininko Virgilijaus Skirkevičiaus paskaita. Jo nuomone, vėžiu sergantiesiems rekomenduojamos įvairios vaistažolės, jų mišiniai: pvz., medetka, gyslotis, nes juose yra antioksidantų, priešuždegiminių medžiagų. Tačiau prioritetinis augalas, skirtas sergantiems vėžiu yra ugniažolė, augalas augantis Lietuvoje. Ugniažolėje yra prieš vėžį veikiantys junginiai (alkaloidai ir glikoproteinai), kurie pasižymi išskirtine galimybe veikti pakitusį darinį, auglį. Kartu vaistininkas V. Skirkevičius pabrėžė, kad ugniažolė – stiprus augalas, todėl nesiūlo jo ruošti pačiam, nes, nežinant dozių, galima pakenkti ligos rodikliams. Ugniažoles dozuotus ir saugius preparatus geriau rinktis vaistinėse, kuriuose ji yra su kitais augalais (gysločiu, medetka). Taip geriau atsiskleidžia naudingosios ugniažolės savybės. Sužinojau, kad šis ugniažolės preparatas buvo sukurtas kartu su garsiu NVI fitoterapeutu Juozu Ruolia. Dar pasigilinęs literatūroje sužinojau, kad garsusis fitoterapeutas J. Ruolia ugniažolės terapiją taikė savo praktikoje daugiau nei 20 metų. Skaičiau, kad šį preparatą rekomenduojama vartoti ne mažiau 5-erius metus, norint išvengti vėžio atkryčio. Atliktas tyrimas parodė, kad net 66 % visų apklaustųjų pavartojus ugniažolės preparato sumažėjo vėžio progresavimas, daugiau nei trečdaliui pacientų sumažėjo silpnumas ir trečdaliui pagerėjo kraujo rodikliai.“
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.