Šiuolaikinis pasaulis nuolat keičiasi, o tai sukelia ne tik naujas galimybes, bet ir gilius iššūkius. Klimato kaita, socialiniai tinklai, sparčiai besivystančios technologijos, koronaviruso pandemija ir karas Ukrainoje – visa tai verčia mus permąstyti savo vietą ir ateitį. Anksčiau žmonės bijojo pokyčių, nes nežinojo, kas laukia rytoj. Verslai klestėdavo, tačiau staiga prarasdavo savo aktualumą; turizmo agentūros turėjo stabilias pajamas, bet dabar dauguma keliauja savarankiškai. Šiandien baiminamės, kad pasaulis žlugs, o pandemija parodė mūsų pačių trapumą ir mirtingumą.
Informacijos srautas ir psichologinė krizė
Regis, idealai dūžta, o iš socialinių tinklų ir naujienų kanalų kasdien užplūsta milžiniškas informacijos srautas. Sunku atskirti tiesą nuo melagienos, o galvoje nuolat kirba mintis: „o jei staiga kas nors įvyks?“ Dėl to jaučiamės nuolat įtempti ir nerimaujame. Nuolatinis stresas tampa kasdienybe.
Paradoksalu, bet išsilavinęs žmogus, dirbantis prestižinėje įmonėje, gali uždirbti gerokai mažiau nei populiarus dvidešimtmetis nuomonės formuotojas be jokio išsilavinimo. Tai kelia klausimus apie vertybes ir prasmę, sukeldamas dar didesnį nerimą ir stresą dėl ateities. Anksčiau trūko informacijos, kad paaiškintume, kas vyksta, o dabar jos per daug. Skęstame žinių vandenyne, bandydami aprėpti viską, kartu susidurdami su įvairiomis sąmokslo teorijomis, kurios dar labiau kelia neaiškumų.
Dėl šių priežasčių daugelį užklumpa psichologinė krizė – sudėtinga ir skausminga būsena, kai nebegalima elgtis kaip anksčiau. Anksčiau veikę elgesio ir gyvenimo modeliai nebetenkina, nebedidina savivertės. Krizė gali privesti tiek prie sėkmės ir naujos patirties, tiek prie nelaimių, depresijos ar net savižudybės.
Kaip atskirti tikrą krizę nuo subjektyvių sunkumų?
Yra didelis skirtumas tarp objektyvių ir subjektyvių iššūkių. Pavyzdžiui, žmogus, netekęs visko dėl karo ir turintis bėgti į saugią šalį, patiria milžinišką stresą, tačiau dažnai nejaučia psichologinės krizės tikrąja prasme.
Jis veikia, prisitaiko prie aplinkybių, ieško būsto ir darbo, siekdamas sugrįžti į normalų gyvenimą. Tokiam žmogui reikia ne psichologinės, o socialinės pagalbos ir atidaus klausytojo.
Kita vertus, yra ir tokių, kurie, nors ir savo noru palikę tėvynę ir įsikūrę naujoje vietoje, skundžiasi smulkmenomis: negali atsidaryti banko sąskaitos ar pakeisti automobilio. Jie jaučiasi aukomis, nors iš esmės pasirinko savo likimą. Tokiais atvejais juos ir užklumpa psichologinė krizė, kuri kyla dėl neatitikimo tarp lūkesčių ir realybės bei nesugebėjimo prisitaikyti prie menkesnių sunkumų.
Visi esame skirtingi. Kol vienas skundžiasi grūstimi viešajame transporte, kitas – per prastu automobiliu, galbūt troleibuse laukia lemtinga pažintis, o prabangus automobilis neatneštų tikrosios laimės? Pasaulis trapus, bet kartu pilnas galimybių. Jei paliko sutuoktinis – ieškokite naujo partnerio. Žlugo verslas – pamėginkite naują. Nepatinka gimtinė – pagyvenkite ten, kur šilta. Svarbiausia – gyventi čia ir dabar, atsiribojant nuo negatyvios aplinkos.
Viktoro Franklio išmintis: prasmė kančioje ir atsparumas
Kankinant baimei ir nerimui, svarbu pagalvoti apie priežastis. Bijote netekti darbo? Kelkite kvalifikaciją ir mokykitės kalbų. Pasaulis atsivėrė daugybei naujų galimybių. Bet kokio amžiaus galite įgyvendinti senas svajones: lankyti piešimo kursus ar mokytis kinų kalbos. Svarbiausia būti lankstiems, atsitiesti po smūgio ir nesiknaisioti po smulkmenas. Neverta grumtis su nenugalima jėga ar eikvoti energijos kerštui.
Austrų psichoterapeutas ir mąstytojas Viktoras Franklis (1905–1997), patyręs Antrojo pasaulinio karo koncentracijos stovyklų siaubą, sukūrė pokario metų susitaikymo teoriją. Jis tikėjo, kad kančia ir sunkiausios akimirkos turi prasmę, bet savo gyvenimo neeikvojo kerštui. Grįžęs į Vieną, jis vedė, susilaukė dukters ir tapo neurologijos bei psichiatrijos profesoriumi, parašiusiu 32 knygas.
„Kančia ir vargas – sudėtinės gyvenimo dalys kaip ir likimas ar mirtis. Neįmanoma jų atskirti nuo gyvenimo tiesiog nesunaikinant jo prasmės. Atskirti vargą ir mirtį, likimą ir kančią nuo gyvenimo reikštų panaikinti gyvenimo formą, jo pavidalą. Tik likimo smūgių daužomas, kančios pažymėtas gyvenimas įgyja formą ir pavidalą. Taigi likimas, kurį patiria žmogus, turi prasmę: šį likimą reikia formuoti, kai įmanoma, ir priimti, kai būtina“, – vienoje knygoje rašė V. Franklis.
Laukdami atgailos iš skriaudėjo, gyvename praeitimi. V. Franklis pataria nekaltinti savęs už patikėjimą netinkamais žmonėmis, nes gyvenime visko pasitaiko. Jis tikėjo, kad skriaudėjai gauna kur kas baisesnes bausmes iš paties gyvenimo. Todėl nereikia savęs kankinti ir graužtis. Gyvenkite toliau ir ryžtingai atverskite naują savo gyvenimo puslapį.
V. Franklis taip pat įžvelgė paradoksą šiuolaikiniame pasaulyje – per mažai įtampos. „Šiandienos žmogui netenka patirti tiek vargo ir įtampos, kiek patirdavo ankstesnių laikų žmogus, tad galiausiai jis nebemoka ištverti nei vieno, nei kito“, – teigė jis. Anot jo, net „nelaimingi“ meilės išgyvenimai mus brandina ir daro stipresnius.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.