Staigi mirtis – tai netikėtas ir dažnai neprognozuojamas įvykis, kuris gali ištikti bet kurį žmogų. Pirmųjų minučių metu po tokio incidento yra ypatingai svarbu skubiai suteikti tinkamą pagalbą, nes kiekviena praleista minutė sumažina sėkmingo gaivinimo tikimybę maždaug 10 procentų. Vis dėlto dauguma žmonių, pamatę sukniubusį ar sąmonės netekusį asmenį, dažnai būna išsigandę ar nežino kaip elgtis, o baimė padaryti ką nors neteisingai ir pakenkti trukdo imtis neatidėliotinų veiksmų.
Kaip elgtis pamatęs sąmonės netekusį žmogų?
Kauno klinikų Skubios pagalbos skyriaus vadovas Linas Darginavičius pabrėžia, kad svarbiausia yra nesibaiminti ir išdrįsti prieiti prie nukentėjusiojo. Pirmiausia reikėtų įvertinti jo būklę – pašaukti žmogaus vardą, bandyti sužadinti sąmonę. Jei prieš akis esantis asmuo nereaguoja, rekomenduojama švelniai pajudinti jį už pečių, kad būtų patvirtinta sąmonės netekimo būklė.
Įsitikinus, kad žmogus yra be sąmonės, būtina nedelsti ir kuo skubiau kviesti greitąją medicinos pagalbą. Taip pat svarbu patikrinti, ar žmogus kvėpuoja – stebėti ar kyla krūtinės ląsta. Jei kvėpavimo nėra, būtina pradėti pradinį gaivinimą.
Pradinis gaivinimas – kas tai ir kaip jį atlikti?
Pradinis gaivinimas, dar vadinamas kardiopulmonine resuscitacija (KPR), yra paspaudimų ant krūtinės ląstos serija, kuria siekiama išlaikyti kraujo apytaką organizme iki kvalifikuotos medicinos pagalbos atvykimo. Linas Darginavičius aiškina, kad rankos uždėtos viena ant kitos turi stipriai ir giliai spausti krūtinės ląstą maždaug 100 kartų per minutę. Norint lengviau įsiminti tinkamą paspaudimų ritmą, pravartu jį sulyginti su gerai žinomos lietuviškos liaudies dainos „Ant kalno mūrai“ ritmu.
Jei žmogus, teikiantis pagalbą, vienas greitai pavargsta, rekomenduojama keistis su kitu šalia esančiu asmeniu siekiant išlaikyti pastovų gaivinimo dažnį ir efektyvumą.
Įpūtimų poreikis ir gaivinimo rekomendacijos
Pasak Europos gaivinimo tarybos gairių, atliekant pradinį gaivinimą nerekomenduojama daryti įpūtimų. Tai kyla iš tų aplinkybių, kad žmogaus organizme, netekus sąmonės, kraujyje vis dar būna pakankamas kiekis deguonies, o svarbiausia užduotis yra šį deguonį paskirstyti po gyvybiškai svarbius organus atliekant krūtinės ląstos paspaudimus.
Baigus gaivinti – kaip elgtis toliau?
Jei gaivinimo metu pavyko atstatyti sąmonę ir kvėpavimą, žmogų reikia paguldyti į saugią stabilią šoninę padėtį. Tai reiškia, kad žmogus guli ant šono su sulenkta koja, o galva šiek tiek atlošta, kad tvenktumų skysčiai nesukeltų uždusimo rizikos. Jei žmogus nukentėjo, bet vis dar yra be sąmonės, reikėtų periodiškai tikrinti jo kvėpavimą ir būklę, kol atvyks medicinos specialistai.
Šis praktinis vadovas yra itin svarbus kiekvienam žmogui – žinojimas, kaip suteikti pirmąją pagalbą, gali tapti raktu į kito žmogaus išlikimą kritinėje situacijoje. Todėl verta pasitelkti tokias žinias ir įgūdžius, prireikus neprarasti savitvardos ir skubiai imtis tinkamų veiksmų, kurie gali išgelbėti gyvybę.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.