Kodėl žmogus, einantis visomis gydytojų rekomendacijomis – gerai miegantis, aktyvus, sveikai maitinantis – vis tiek gali susirgti, o kitas, turintis žalingų įpročių, išvengia rimtų ligų? Šį prieštaringą reiškinį aiškino Kanadoje gyvenantis Toronto universiteto mokslininkas prof. Artūras Petronis, atkreipdamas dėmesį, kad vien genetika ir įprastiniai gyvenimo būdo veiksniai nepaaiškina visų atvejų.
Genetika nėra visagalė
Profesorius primena, kad sveiko gyvenimo būdo koncepcija yra teisinga plačiąja prasme, tačiau jos išvados dažniausiai grindžiamos populiaciniais tyrimais. Kaip pats sakė: „Ji yra paremta eksperimentiniais įrodymais, bet problema yra, kad tai pagrįsta populiacijos tyrimu. Paimkime žmonių grupę, kuri nejuda, nesveikai valgo, nemiega ir tirkime kitą populiacinę grupę, kur žmonės labai sveikai valgo, miega, kiek reikia, daro, kas yra labai sveika.” Toks požiūris rodo tendencijas, bet nepaaiškina, kodėl konkrečiam individui receptas veikia arba neveikia.
Kaip iliustraciją A. Petronis pateikia šimtamečių tyrimus: vienos jubilietės nuotrauka, kurioje jis mato moterį rūkstančią prie torto, ir ji pasako: „Aš nuo 12 metų rūkiau!” Tai primena, kad yra išimčių, kurios trukdo paprastai koreliacijos interpretacijai.
Epigenetika: DNR aksesuarai ir aplinkos antspaudai
Profesorius grįžta prie epigenetikos sampratos ir primena Džeimso Vatsono įtaką šiai sferai: „Anksčiau manėme, kad mūsų likimas įrašytas žvaigždėse, tačiau dabar žinome, kad didžiąja dalimi mūsų lemtis priklauso nuo genų.” Epigenetika neišbraukia genetikos, bet prideda papildomą sluoksnį – cheminius žymenis, kurie keičia genų ekspresiją nekeičiant DNR sekos. A. Petronio žodžiais, apie epigenetinius faktorius galime galvoti kaip apie DNR „aksesuarus”.
Tai padeda paaiškinti, kodėl identiški dvyniai, turėdami tą patį genomą, gali skirtis sveikatos atžvilgiu. Tradicinis paaiškinimas – skirtingi aplinkos veiksniai – A. Petronio vertinimu nėra pakankamas: „Šitas klausimas nepakliūna į tradicinės paradigmos rėmus, ji negali to paaiškinti.
Kas tuomet daroma? Nieko, šitas klausimas ignoruojamas, nors yra akivaizdus.”
Chrono-epigenetika ir ląstelių laikrodžiai
Vienas iš svarbių A. Petronio siūlomų papildomų dimensijų – laikas. Chrono-epigenetika tiria epigenetinių ženklų dinamiką laike. Mokslininkas pažymi, kad epigenetiniai veiksniai nėra statiški: ląstelės turi vidinius laikrodžius, jų ciklai dažnai tęsiasi 24 valandas ir reaguoja į išorės ritmus. Kaip profesorius pabrėžia, „Visos mūsų ląstelės tiksi visuose lygiuose, įskaitant epigenomą.” Kai šie ciklai ima trikti, gali prasidėti patologiniai procesai ir senėjimas.
Toks dinaminis požiūris reiškia, kad vienkartiniai tyrimai gali būti nepakankami: ryto ir vakaro rezultatai gali skirtis. Tyrimų su laiko dimensija reikės daug ir jie galėtų pakeisti ligų atsiradimo modelius bei individualios medicinos strategijas.
Iš praktinės pusės tai pabrėžia poreikį individualizuoti sveikatos rekomendacijas, atsižvelgiant ne tik į genomą ar įpročius, bet ir į epigenetinius pokyčius bei jų laiko dinamiką. Ateities biomedicinos tyrimai turėtų atverti kelią tikslesnei ligų prevencijai ir gydymui.