Kas skatina pikčius komentarus ir neapykantos kalbą?
Viešojoje erdvėje pastebima tendencija: šalia žinių apie nusikaltimus dažnai kyla aštrios, kartais necenzūrinės reakcijos. Tai ne tik žurnalistų ar komentatorių savybė — tai platesnė socialinė ir psichologinė problema, susijusi su emocijų išliejimu ir kolektyvine reakcija į neteisybę. Žmonės dažnai jaučiasi bejėgiai, todėl ieško būdų išreikšti pyktį ir pasitenkinimą dėl kito asmens nubaudimo, nors realiai neturi galimybės tiesiogiai prisidėti prie teisingumo įgyvendinimo.
„– Kodėl žmonės rašo tokius komentarus? Ko jie siekia?”
„– Šiuo atveju, tai turbūt tas pasipiktinimas ir tokie palinkėjimai galbūt dar kažkiek yra pagrįsti. Tačiau tai, kad mūsų internetinėje erdvėje, socialiniuose tinkluose, neapykantos kalbos yra labai daug, mes labai aiškiai matome. Dabartinė mūsų visuomenė iš tikrųjų yra labai suvaržyta viešojoje erdvėje – mes tarsi suskaldėme ją į oficialią. Dabar darbe nieko negali pasakyti, nes tuoj bus mobingas ar nepagarba. Net viešuose pasisakymuose visi labai žiūri kiekvieną žodį. Anksčiau žmonės tarpusavyje daugiau išsikalbėdavo, pasiginčydavo. Tos žodinės laisvės kasdienybėje buvo daugiau. Dabar visa tai niekur nedingo, nes žmogui reikia išlieti savo blogas emocijas.”
Ką suteikia komentavimas internete?
Toks emocijų išliejimas veikia kaip greitas, saugus katarsis: žmonės gali solidarizuotis, jaustis išpildę pareigos jausmą ar net prisidėję prie moralinės bausmės. Socialiniai tinklai leidžia anonimiškai arba pusiau anonimiškai išreikšti nepasitenkinimą, o tai kartais virsta neapykantos kalba. Specialistai pabrėžia, kad tai ne visada racionalus procesas — dažnai tai impulsas, leidžiantis laikinai sumažinti vidinį įtampą.
„– Ar gali būti, kad žmonės tokiu būdu ieško tarsi teisybės ar palengvėjimo?
Kas iš to pikto komentaro?”
„– Tokie dalykai vienaip ar kitaip paliečia kiekvieną iš mūsų. Žmogus jaučiasi tarsi kažkaip prisidėjęs prie nubaudimo. Yra ir gerųjų pavyzdžių – žmonės yra padėję sulaikyti nusikaltėlius. O čia – tarsi negali prisidėti tiesiogiai, bet bent jau komentaruose lyg ir baudžia. Prakeikimas tam tikrais laikais buvo labai rimtas dalykas, į jį buvo žiūrima rimtai. Tai tokia reakcija mūsų, kaip psichiatrų, visiškai nestebina. Natūralu, kad žmonės nori išlieti neigiamas emocijas, o socialiniai tinklai tam yra patogiausia vieta – tai galima padaryti net nepakilus nuo sofos. Ir, kaip minėjau, tai turbūt viena iš nedaugelio vietų, kur dar leidžiama vartoti aštresnę leksiką, net necenzūrinius žodžius.”
Kas lemia susidomėjimą nusikaltėlių gyvenimais?
Smalsumas dėl nusikaltėlių nėra naujas reiškinys. Jis persipina su žiniasklaidos sensacija, populiariosios kultūros romantizavimu ir žmonių polinkiu į ekstremalias istorijas. Sudėtingi, išradingi nusikaltimai dažnai žadina intelektualinį susidomėjimą — tai tarsi galvosūkis ar detektyvinė intriga, kurioje žmogus bando suprasti motyvus, veikimo būdą, asmenybės bruožus.
„– Kodėl žmonėms įdomu sekti nusikaltėlius, stebėti jų gyvenimą?”
„– Nusikaltimai visais laikais buvo įdomūs. Pažiūrėkite, kokie filmai rodomi – dažniausiai kriminaliniai. Net tokie veikėjai kaip Boni ir Klaidas savo laiku buvo tarsi žvaigždės. Yra posakis – asmenybė su neigiamu ženklu. Tokie žmonės dažnai būna įdomūs, išskirtiniai. Niekas per daug nesidomi eiliniu žmogumi, kuris pavogė butelį iš parduotuvės. Tačiau sudėtingesni nusikaltimai, pavyzdžiui, bankų apiplėšimai, reikalauja intelekto, žinių, planavimo. Tai vėlgi – įdomios asmenybės, tik su minuso ženklu.”
Vis dėlto svarbu atskirti sveiką smalsumą nuo piktnaudžiavimo ar glorifikavimo. Žiniasklaidai ir vartotojams reikėtų vengti sensacingumo, kuris gali kurstyti neapykantą arba įkvepti copycat elgesį. Kritinis žiūrėjimas, konteksto pateikimas ir empatija aukoms padeda subalansuoti visuomenės susidomėjimą ir sumažinti žalos riziką.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.