Nuovargio priepuoliai, galvos ar širdies skausmai, silpnumas, drebulys, karščiavimai be aiškios priežasties, staiga slinkti pradėję plaukai ar gausus prakaitavimas – tai simptomai, kurie dažnai siejami su įprastomis virusinėmis ar ūminėmis ligomis, tačiau gali būti ir sunkiųjų metalų apsinuodijimo požymiai. Toksiškų metalų poveikis organizmui gali būti lėtas ir subtilus, todėl medikai ne visada tuojau pat susieja simptomus su aplinkos tarša.
Kaip metalai patenka į organizmą
Sunkiųjų metalų patekimo keliai yra įvairūs: kartu su oru, maistu, vandeniu arba tiesiog per sąlytį su užterštomis atliekomis. Nelegaliai deginamos techninės alyvos, senų akumuliatorių ardymas bei teršalus išskiriančios katilinės yra tarp pagrindinių rizikos šaltinių. Dūmai ir nuosėdos nusėda dirvožemyje ir augaluose, o per gruntinius vandenis teršalai gali patekti į geriamąjį vandenį bei maisto grandinę.
Švinas – dažnas kaltininkas
Habil. dr. Marija Ramanauskaitė, ilgus metus tyrusi sunkiųjų metalų poveikį, atkreipia dėmesį, kad tarp pavojingiausių ir dažniausiai apsinuodijimus sukeliančių metalų yra švinas. Šis metalas gali virsti dulkių dalelėmis, garais, tirpsta vandenyje ir lengvai patenka į įvairias terpės. Gydymas reikalauja ne tik toksiškųjų metalų išvedimo, bet ir trūkstamų, gyvybiškai svarbių mineralų papildymo.
„Įvairūs metalai sudaro net 8 proc. Žemės plutos. Dalis iš jų yra toksiški, kaip pavyzdžiui gyvsidabris, švinas, aliuminis ir kiti. Kita dalis metalų yra būtini žmogaus organizmui, kaip pavyzdžiui, geležis, kurios reikia svarbiam kraujo baltymui hemoglobinui susidaryti, ar selenas, magnis.
O kada toksiški metalai patenka į organizmą, jie blokuoja ir išstumia iš organizmo jam reikalingus netoksiškus metalus, organizmo gyvybinei veiklai svarbius cheminius junginius. Gydant tokius asmenis, reikia skirti ne tik iš organizmo toksiškus metalus išvedančius vaistus, bet ir trūkstamų metalų papildus“, – sako gydytoja.
Diagnozavimo iššūkiai ir realūs atvejai
Gydytojų praktika rodo, kad sunkiųjų metalų apsinuodijimas dažnai praleidžiamas, ypač jei simptomai yra nespecifiniai. Dėl to pacientai kartais gauna daugkartines hospitalizacijas be aiškios diagnozės. Vienas iš pavyzdžių – berniukas, kurio pasikartojantys karščiavimai ir neurologinės reakcijos galiausiai paaiškėjo esant susijusiems su švino pertekliumi kraujyje.
„Pavyzdžiui, sukarščiavo 13 metų berniukas, temperatūra pakilo iki 39–40 laipsnių Celsijaus. Paguldo į ligoninę, kraujo tyrimai – geri, jokių nukrypimų nerodo. Po poros dienų berniukas išrašomas. Bet praeina savaitė – ir vėl tas pats.
Dabar jau atliekami nuodugnesni tyrimai – tiriamas pasėlis ir kita, tačiau ir vėl nieko neranda. Kai berniukas sukarščiuoja trečią kartą, sušaukiamas visų specialybių gydytojų konsiliumas, tačiau diagnozė ir vėl nenustatoma. Dabar jau pediatras atsiunčia pacientą pas mane.
Aš atkreipiu dėmesį, kad jis ne tik karščiuoja, bet jam dreba rankos, pirštu nepataiko į nosį – matau, kad pakenkta nervų sistemai. Atlikus kraujo tyrimą ir nustačius metalų kiekį, randu daug švino. Paskyrus gydymą, nukrito temperatūra, o per mėnesį neliko jokių apsinuodijimo simptomų“, – pasakoja habil. dr. M. Ramanauskaitė.
Prevencija ir praktiniai patarimai
Svarbu atkreipti dėmesį į atliekų tvarkymą: naudota techninė alyva turi būti pristatoma į sertifikuotas surinkimo vietas, autoservisai privalo priimti panaudotus tepalus, o gyventojai neturėtų deginti atliekų be filtrų ar jų neteršti. „Mūsų žiniomis, Lietuvoje kasmet panaudojama apie 25 tūkst. tonų įvairios techninės alyvos, tačiau didžioji dalis – apie 21 tūkst. tonų, galima sakyti, paslaptingai dingsta, nes surenkama ir pagal visus pavojingųjų atliekų reikalavimus sutvarkoma vos 4 tūkst. tonų kasmet. Kaip galima spėti, dalis tos neva pradingusios alyvos yra nesaugiai bei pažeidžiant aplinkosaugos normas sudeginama šildant patalpas, dalis tiesiog išpilama, užteršiant dirvožemį, gruntinius vandenis.
Deginant tokią užterštą alyvą, toksiškos medžiagos patenka į orą, nusėda ant žemės, dalį jų – per augalus, gruntinius vandenis – gali suvartoti gyvūnai, o galiausiai jos pakliūva į žmogaus organizmą“, – aiškina „Toksika“ generalinis direktorius Arūnas Dirvinskas.
Jei gydytojai neranda priežasties, verta pasitarti dėl metalų tyrimų — ankstyvas nustatymas ir tinkamas gydymas gali padėti išvengti rimtesnių pasekmių.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.