Išsėtinė sklerozė (IS) – lėtinė centrinės nervų sistemos liga, kuri dažniausiai diagnozuojama jaunų žmonių amžiaus grupėje (20–40 m.). Pasaulyje nuo šios ligos kenčia daugiau nei milijonas žmonių, Lietuvoje registruojama apie 2 tūkst. atvejų, tačiau realus sergančiųjų skaičius gali būti didesnis, nes dalis pacientų neretai nesikreipia į gydytojus arba simptomus laiko persidirbimo pasekmėmis. Kasmet registruojama maždaug 100 naujų atvejų, moterys serga dažniau nei vyrai.
Ligos priežastys – vis dar paslaptis
Išsėtinės sklerozės priežastys lieka ne iki galo aiškios. Neurologai ir mokslininkai kalba apie daugialypes hipotezes: genetinį polinkį, tam tikrų infekcijų vaidmenį, aplinkos veiksnius ir gyvensenos įtaką. Taip pat minimas vitamino D trūkumas ir geografinės tendencijos – liga dažniau pasitaiko šiaurinėse platumose. Klaipėdos universitetinės ligoninės Išsėtinės sklerozės centro vadovė, neurologė dr. Lina Malcienė sako: „Mes iki šiol tiksliai nežinome, kodėl susergama išsėtine skleroze. Tai susiję su mūsų visuomenės vystymusi, gyvenimo būdu, mityba. Galima sakyti, kad tai – geriau gyvenančių šalių liga“. Ši citata atspindi mokslinį neapibrėžtumą ir poreikį tolesniems tyrimams.
Simptomai, diagnozė ir ligos formos
IS simptomai gali būti įvairūs ir nepastebimi, ypač ligos pradžioje: nuovargis, galvos svaigimas, kūno tirpimas, regos sutrikimai, raumenų silpnumas. Yra keturi pagrindiniai ligos tipai: recidyvuojanti, antrinė progresuojanti, pirminė progresuojanti ir gerybinė forma. Dėl neryškių pradinių simptomų pacientai dažnai tą laiko stresu ar persidirbimu, o į gydytoją kreipiasi tik prasidėjus akivaizdesniems funkcijų sutrikimams. Diagnozė paprastai nustatoma vadovaujantis neurologine istorija, magnetinio rezonanso tyrimais, nugaros smegenų skysčio analize ir kitais tyrimais, remiantis 2001 m. sukurtais „McDonalds kriterijais“.
Gydymas: vaistai, reabilitacija ir psichologinė pagalba
IS gydymas apima ūminio paūmėjimo valdymą gliukokortikoidais, ilgalaikį ligos modifikavimą imunomoduliuojančiais preparatais ir simptominį gydymą.
Pirmosios eilės vaistai gali būti leidžiami arba geriami; antrinės pakopos gydymas siūlo stipresnį poveikį sunkesniems atvejams. Taip pat svarbi reabilitacija: kineziterapija, judesių lavinimas ir gyvenimo būdo pokyčiai padeda išsaugoti funkcijas ir pagerinti kasdienį gyvenimą. Kaip pabrėžia Lietuvos išsėtinės sklerozės sąjungos generalinė sekretorė Aldona Droseikienė: „Per pastaruosius dešimt metų požiūris radikaliai pasikeitė: anksčiau tai buvo laikoma kone mirties nuosprendžiu, dabar jaunimas reaguoja ramiau, žino, kad prieinami visi naujausi vaistai, kvalifikuoti specialistai. Dabar galime užtikrinti nepalyginamai geresnę gyvenimo kokybę”.
Pokyčiai ir parama
Tiek medicininė pagalba, tiek šeimos ir socialinė parama yra esminiai veiksniai, lemiančio geresnę sergančiųjų gyvenimo kokybę. Pacientų patirtys rodo, kad net ir išsivysčiusiais gydymo būdais pasiekiami reikšmingi atsigavimo pavyzdžiai. Vilniaus išsėtinės sklerozės draugijos „Feniksai” pirmininkė Ana Stacevičienė pasidalijo asmenine patirtimi: „Prieš kelis mėnesius man buvo atlikta kraujo čiulpų persodinimo operacija, po kurios vėl pakilau iš patalo. Prieš tai beveik vienerius metus judėjau tik neįgaliųjų vėžimėlio pagalba, vyras padėdavo man valgyti.
Šiandien aš einu pati, o tai – tik geros sveikatos priežiūros sistemos nuopelnas. Medikai nepasidavė net ir tada, kai kombinuota ir ligą modifikuojantys vaistai nebeveikė. Už tai aš jiems esu dėkinga”.
Artimiesiems svarbu palaikyti ryšį, pritaikyti namų aplinką saugesnei kasdienybei ir skatinti sergantįjį išlikti socialiai aktyviu. Ankstyvas kreipimasis į specialistus, tikslingas gydymas ir nuolatinė reabilitacija gerokai pagerina prognozes bei suteikia galimybių pilnavertiškesniam gyvenimui.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.