Europos Sąjunga rengia naują migracijos politikos kursą, kuriuo siekiama sugriežtinti atvykstančių asmenų kontrolę ir efektyviau vykdyti grąžinimus. Pagrindinė iniciatyva – galimybė sudaryti susitarimus su trečiosiomis šalimis bei steigti už ES ribų veikiančius „grąžinimo centrus”, į kuriuos būtų siunčiami asmenys, neturintys teisės likti Sąjungoje.
Ką numato naujos priemonės
Briuselis rengia reglamentą, leidžiantį derėtis su trečiosiomis šalimis dėl migrantų priėmimo mainais už finansinę paramą, ekonominę pagalbą ar vizų lengvatas. Tai apimtų ir už ES ribų steigiamus centrus, kur galėtų būti laikomi asmenys, kuriems atsisakyta prieglobsčio arba kuriuos reikia išsiųsti. Tokie sprendimai būtų skirti stabdyti neteisėtą imigraciją dar prieš jai pasiekiant Sąjungos teritoriją arba spartinti grąžinimus po atvykimo.
Laikraščio šaltinis cituoja diplomato vertinimą: „Tai geriau nei bet kas kitas simbolizuoja Europos migracijos politikos transformaciją. Nebekeliamas klausimas – kaip priimti atvykstančiuosius, bet svarstoma, kaip neleisti jiems atkeliauti ir kaip juos išsiųsti, kai jie jau atvyko”.
Politinis ir ekonominis kontekstas
Priemonių pristatymas sutampa su augančia kraštutinių dešiniųjų įtaką turinčių jėgų įtaka ir konservatorių retorikos griežtinimu. EK nariai sako, kad pakeitimai suteiks daugiau kontrolės: „Priėmus naujas taisykles galėsime geriau kontroliuoti, kas gali atvykti į ES, kas gali pasilikti ir kas turi išvykti. Pradėjome tvarkytis Europoje”, – sakė už vidaus reikalus ir migraciją atsakingas EK narys Magnusas Bruneris (Magnus Brunner), vienas pagrindinių naujojo ES kurso iniciatorių.
EK pirmininkė taip pat deklaruoja politinį pasitikėjimą: „Mes, europiečiai, o ne mafija ar prekeiviai žmonėmis, spręsime, kas ir kokiomis aplinkybėmis atvyks į Europą”, – patikino EK vadovė Ursula fon der Lejen (Ursula von der Leyen). Tuo pačiu Frontex duomenys rodo sumažėjimą neteisėtų atvykimų: 2025 m. užfiksuota apie 178 tūkst.
neteisėto ES išorės sienų kirtimo atvejų, 26 proc. mažiau nei prieš metus.
Teisinės ir humanitarinės abejonės
Naujos idėjos susiduria su rimtomis praktinėmis ir teisėtomis problemomis. Kas nutiks su šeimomis, vaikais ar asmenimis, kuriems reikia tarptautinės apsaugos? Žmogaus teisių organizacijos perspėja dėl galimų masinių teisių pažeidimų, o istorija rodo, kad panašios iniciatyvos kartais žlunga praktikoje. Pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė po ilgų teisminių procesų atsisakė plano siųsti prieglobsčio prašytojus į Ruandą, o Italijos investicijos į centrus Albanijoje ne visuomet davė rezultatų.
Mokslininkė Aurora Ganc pastebi paradoksą: „Europai reikia migracijos, kad ji funkcionuotų, tačiau ji vis labiau ją valdo taip, tarsi tai būtų rizika”, – teigia mokslininkė. Kiti kritikai perspėja apie riziką perimti griežtesnį, amerikietišką prieigos modelį: „Europa rizikuoja perimti amerikietiškojo ICE (vyriausybinės agentūros, atsakingos už sienų kontrolę, imigracijos įstatymų vykdymą bei kovą su tarptautiniu nusikalstamumu ir terorizmu) modelio, orientuoto į deportacijas ir imigracijos vertinimą per saugumo prizmę įkvėptą logiką”, – perspėja europarlamentaras Havis Lopesas (Javi Lopez).
Kas toliau?
Kitą savaitę įsigalios Europos migracijos ir prieglobsčio paktas, numatantis spartesnes procedūras ir stipresnius grąžinimo mechanizmus. Kol vyksta derybos su trečiiosiomis šalimis, svarbu stebėti, ar praktinės priemonės nepažeis tarptautinių įsipareigojimų ir ar Europa sugebės derinti saugumą su žmogaus teisėmis bei demografine būtinybe turėti darbingos jėgos.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.