Viešojoje erdvėje neseniai nuskambėję juokeliai apie žydų deginimą sukėlė diskusiją apie ribas tarp humoro ir neapykantos kurstymo. Komikas Justinas Jankevičius, viešėjęs tinklalaidėje „Ant laužo TV“, laidoje atsakydamas į vedėjo klausimą, be užuolankų pasiūlė: „Aš, kaip „Nemuno Aušros” rinkėjas, sakyčiau, kad žydus. Ar čia ne taip veikia?” Vedėjas sureagavo: „Ne, čia ne taip. Gaila, bet ne taip. Gaila, bet ne taip.”
Ką pasakė laidos dalyviai ir kokia buvo reakcija?
Laidoje pokalbis persimetė į kraštutinumus: svečias teigė, kad ant laužo degintų „žmones, mūsų valdžioje nedarančius legislatyvinės jokios iniciatyvos švietimo sistemai pakeisti. Va čia yra mano pagrindinė… Bet žinai, aš ko gero nepataikau į temą? Bet kažkuria prasme pataikau, nes dėl mūsų švietimo tam tikrų ydų, netobulumų ir turime situaciją, kad turime daug paveikių propagandai žmonių. Tad ko gero čia yra susisiekiantys indai.” Tokie pasisakymai sukėlė ne tik pasipiktinimą, bet ir klausimų apie viešosios žiniasklaidos atsakomybę bei teisėsaugos vaidmenį.
Teisinis ir visuomeninis kontekstas
Praėjusiais metais už neapykantos kurstymą buvo nuteistas Seimo narys Remigijus Žemaitaitis. Jo byla – priminimas, kad tokiems pareiškimams mūsų šalyje gali būti taikomos teisės normos. Vis dėlto šiuo konkrečiu atveju policija informavo: „Kiekvienu atveju, gavus skundą, policijos tyrėjai, kartu su prokurorais, tikslina aplinkybes ir esant pakankamam pagrindui gali pradėti ikiteisminį tyrimą arba priimti nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Mūsų turimais duomenimis, policija nėra gavusi skundų dėl jūsų minimos laidos”. Generalinė prokuratūra taip pat pranešė, kad kol kas dėl laidos niekas nesikreipė.
Kodėl nemažai žmonių tylėja?
Priežasčių gali būti kelios: dalis žiūrovų laiko tokias pastabas „juokais” arba perdėtu provokacijos aktu, kiti galbūt neturi laiko ar noro inicijuoti oficialų skundą.
Taip pat veikia normalizacijos mechanizmai – kai tam tikros frazės pasikartoja viešojoje erdvėje, jos praranda savo šoką ir atkreipia mažiau dėmesio. Politologai ir žiniasklaidos ekspertai pabrėžia, kad viešosios institucijos, žiniasklaidos turinio kūrėjai ir platformos turi bendrą atsakomybę užkirsti kelią neapykantos sklaidai ir skatinti sąmoningą diskursą.
Ką gali padaryti žiūrovai ir institucijos?
Žiūrovams svarbu žinoti apie galimybes kreiptis į policiją ar prokuratūrą, taip pat – pranešti platformai, kurioje transliuojamas turinys. Žiniasklaidos priemonėms ir kūrėjams rekomenduojama aiškiau pažymėti provokuojančio turinio ribas ir argumentuotai komentuoti tokius pasisakymus. Lietuvos žydų bendruomenė laikinai atsisakė situaciją komentuoti, tačiau visuomeninis dialogas apie toleranciją ir istorinę atmintį išlieka itin reikšmingas.
Šis atvejis primena, kad net „juokai” gali turėti rimtų pasekmių: jie ne tik žeidžia bendruomenes, bet ir kelia klausimą apie tai, kur eina viešosios kalbos ribos bei kas jas reguliuoja.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.