Vaikystėje gauti skiepai sudaro svarbią apsaugos nuo infekcijų bazę, tačiau imunitetas gali silpti, o gyvenimo aplinkybės keistis. Todėl daugelis suaugusiųjų net neįtaria, kad tam tikrais atvejais yra rekomenduojama arba net būtina atlikti pakartotinius skiepus. Straipsnyje aptariame pagrindines grupes, kurioms rekomenduojama revakcinacija, paaiškiname, kodėl imunitetas gali nykti, ir pateikiame praktinius patarimus, kaip elgtis planuojant skiepus.
Kodėl vaikystės vakcinos kartais nepakanka?
Imuninė reakcija į vakciną yra individuali. Su laiku susidaro vadinamasis nykstantis imunitetas (angl. waning immunity): antikūnų titrai prieš konkrečias infekcijas gali sumažėti tiek, kad žmogus vėl tampa imlus ligai. Be to, kai kurios vakcinos reikalauja sustiprinančių dozių, kad palaikyti efektyvų atsaką, o kitos – rekomenduojamos tik tam tikroms rizikos grupėms ar pagal gyvenimo būdą (pvz., kelionės).
„Atsakymas, kokiais [skiepais] yra rekomenduojama pasiskiepyti suaugus ir, ar rekomenduojama atlikti pakartotinius skiepus, yra sudėtingesnis nei atsakyti, kuriais skiepais privalome skiepyti vaikus.
Geriausias ir efektyviausias sprendimas būtų – kiekvienu individualiu atveju konsultuotis su savo šeimos gydytoju, kuris turi galimybę ne tik įvertinti Jūsų asmeninę riziką susirgti viena ar kita užkrečiama, bet skiepais valdoma infekcija, bet ir patikrinti Jūsų skiepijimo istoriją (ypač jeigu jis ar jūs turite tai patvirtinančią medicininę dokumentaciją). Taip pat užkrečiamųjų ligų prevencijos klausimais konsultuoti gali gydytojai infektologai, o jei gyvenate užsienyje – ir kelionių medicinos specialistai.“
Kurioms grupėms rekomenduojama revakcinacija?
Skiepijimo rekomendacijas suaugusiesiems galima išskirti į tris pagrindines grupes: visiems suaugusiems skirtos vakcinos (pvz., erkinis encefalitas, difterija–stabligė), specifinės rekomendacijos žmonėms su lėtinėmis ligomis arba sumažėjusiu imunitetu, ir vakcinacija pagal gyvenimo būdą ar keliones. Pavyzdžiui, sezoninė gripo vakcina rekomenduojama kasmet, o difterijos ir stabligės revakcinacijos – periodiškai pagal gydytojo nurodymus.
Praktiniai pavyzdžiai ir ką verta žinoti
Pacientų pavyzdžiai iliustruoja, kaip sprendimai priimami praktiškai.
Sveikas 50 metų Jonas, nenorintis dažnai lankytis gydymo įstaigose, paskatino šeimos gydytojo patarimas: nuo 26 m. valstybės kompensuojama difterijos–stabligės revakcinacija ir periodinė pagalbinė schema gali užtikrinti apsaugą. Birutė, 19 metų karys, nusprendė skiepytis nuo erkinio encefalito ir žmogaus papilomos viruso po kontakto su erkėmis ir dėl ateities rizikų. Darius, sergantis cukriniu diabetu, kasmet pasiskiepija nuo gripo ir kartą yra gavęs pneumokokinę vakciną, nes jis priklauso didesnės rizikos grupei. Keliautoja Agneta prieš vykdama į egzotines šalis konsultavosi kelionių medicinos kabinete ir pasirinko hepatito A bei vidurių šiltinės vakcinas.
Praktinis patarimas: pasitikrinkite savo skiepijimo istoriją pas šeimos gydytoją arba atlikite antikūnų tyrimus, jei abejojate. Ypač svarbu atsižvelgti į amžių, lėtines ligas, užsiėmimą ar planuojamas keliones. Revakcinacijos grafikas gali būti individualus: kai kurioms vakcinoms reikalingos kelios pradinės dozės ir vėliau palaikomosios revakcinacijos kas kelerius metus.
Apibendrinant — ne visi vaikystėje gauti skiepai saugo visą gyvenimą. Bendras tikslas yra ne bijoti vakcinų, o informuotai pasirūpinti savo sveikata: pasitarti su gydytoju, atnaujinti skiepus pagal riziką ir laikytis rekomendacijų.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.