Per pastaruosius dešimtmečius dėlių terapija išlieka diskusijų objektu – vieni ją vadina stebuklingu gydymo metodu, kiti stebisi ir vengia. Gydytoja terapeutė Vanda Kramarauskienė, savo praktikoje taikanti dėles jau 20 metų, teigia, jog šis metodas suteikia išskirtinių rezultatų, ypač pooperaciniu laikotarpiu, kai siekiama geresnių kosmetinių rezultatų ir pagerinti kapiliarinę kraujotaką.
Istorija ir veikimo principas
Dėlės medicinoje buvo naudojamos nuo seniausių laikų – dar senovės Babilone. Modernioje medicinoje jų taikymas apribotas, tačiau plastikos chirurgai ir kai kurie specialistai pripažįsta jų potencialą. „Dėlė veikia refleksiškai – pridedama prie kūno pirmiausia ji nuskaito žmogaus informaciją ir nuo to priklauso, ar prisikabins, – pasakojo gydytoja terapeutė. – Dėlės prikimba tam tikruose taškuose, (…) taip išryškindamos žmogaus chroninę problemą”, – gydymo detalėmis dalijosi V. Kramarauskienė. Dėlės išskiria sekretą, kuriame aptinkami biologiniai junginiai, veikiantys kraujo krešėjimą ir vietinę kraujotaką.
Kas slypi dėlių seilėse?
„Dėlei įsikabinus į žmogaus kūną, atsiveria seilių liaukos, iš kurių į organizmą teka seilių liaukų sekretas. Iš viso dėlėse randama maždaug šimtas įvairiausių biologiškai aktyvių medžiagų. Labiausiai žinoma – hirudinas, turintis 66 baltymus. Ši medžiaga neleidžia sukibti trombocitams ir susidaryti trombams”, – apie dėlių išskiriamą sekretą kalbėjo terapeutė. Hirudinas ir kiti fermentai gali pagerinti mikrocirkuliaciją, padėti pašalinti gleives ar mažus krešulius, todėl dažnai minimas jų pranašumas prieš įprastus vaistus tam tikrose situacijose.
Saugumas, rizikos ir kontraindikacijos
Specialistai nuolat pabrėžia, kad dėlių terapija turi būti atliekama atsakingai. „Dėles turi dėti medicininį išsilavinimą turintis žmogus. Jei tai darys ne profesionalas, yra rizika prarasti pavojingai daug kraujo, nes dėlė gali prakąsti pagrindines, didžiąsias kraujagysles”, – pabrėžia specialistė. Kai kuriems pacientams procedūra gali sukelti nemalonius pojūčius, o ant kūno gali likti randų, kurie gyja ilgiau.
Tinkamai taikoma terapija nėra be rizikos: „Viena dėlė gali išsiurbti apie 10 ml kraujo, 5 – apie 50 ml. Vizualiai gali atrodyti daug, tačiau žmogui nėra pavojinga prarasti tiek kraujo”, – ramina specialistė. Vis dėlto gydymas nerekomenduojamas sergant kraujo krešėjimo sutrikimais, vartojant antikoaguliantus, sergant mažakraujyste ar turint aktyvių infekcijų. Dėlių negalima dėti ant atvirų žaizdų – tai gali paskatinti infekcijos plitimą.
Ką pasakyti pacientams?
Pacientų atsiliepimai yra įvairūs: vieni patiria akivaizdžią naudą ir geresnį savijautos pagerėjimą, kiti skundžiasi skausmu ir ilgu gijimu. Specialistė atkreipia dėmesį, kad „Su visais kitais gydymo metodais dėles taikyti galima”, – teigia gydytoja terapeutė, tačiau sprendimas turi būti priimtas įvertinus individualią paciento būklę, galimus pavojus ir alternatyvas. Prieš pradedant gydymą rekomenduojama konsultacija su medicinos specialistu ir informuotas sutikimas.
Apibendrinant, dėlių terapija gali būti veiksminga tam tikromis sąlygomis ir kai ją atlieka kvalifikuotas specialistas. Bet kaip ir bet kuri medicininė intervencija, ji reikalauja atsakomybės, žinių apie kontraindikacijas ir sąmoningo paciento pasirinkimo.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.