Lyties tapatumo paieškos tarp vaikų tampa vis dažniau aptariama tema, kuri visuomenėje vis dar sukelia nerimą ir nesusipratimą. Svarbu, kad apie tai kalbėtume ne baimindamiesi, o su empatija ir pagarba. Vaiko savęs suvokimas yra itin jautrus procesas: norėdami padėti, suaugusieji turi pirmiausia išklausyti ir priimti, o ne smerkti ar neigti.
Kas vyksta ir kodėl apie tai reikia kalbėti
Vilniaus humanistinės mokyklos vadovė Sonata Petraitienė pastebi, kad tokie atvejai nėra retenybė: „Bemaž visose mokyklose pasitaiko vienas ar keli atvejai tokių vaikų. Tokie vaikai egzistuoja. Ir mes galime rinktis nematyti jų, neigti, kad jie yra. Galima juos slopinti, liepti neišsigalvoti niekų. Tačiau jei galvojame apie sveiką visuomenę, apie sveikai auginamus vaikus, normalu būtų tokio dalyko neneigti, o pažiūrėti aktualijoms į akis, drąsiai žengti žingsnį į priekį ir bandyti ieškoti sprendimų.“
Vaiko pareiškimas apie savo lyties tapatybę dažnai sukelia šoką artimiesiems ir pedagogams. „Kai vaikas, kurį pažįsti nuo mažų dienų, vieną dieną praneša, kad nebenori būti tuo, kokį jį visada pažinojai, tai pirmiausiai šokiruoja. Žinote, kai tu augini mokinukus, jie tampa tau artimi žmonės. Jie nėra kažkoks statistinis vienetas, tai yra žmogus, kuris tavo akyse augo, keitėsi, skleidėsi. Ir štai jis ateina ir pasako, jog nėra tos lyties, kurios gimė. Žinoma, pirma reakcija būna šokas: kaip, negali būti, aš to nesuprantu. Lygiai taip pat reaguoja ir klasės draugai, jie gali net piktintis, neigti, sakyti, kad techniškai vaikas vis tiek yra tos lyties, kurios gimė“, – pasakoja Vilniaus humanistinės mokyklos vadovė.
Kaip reaguoti tėvams ir pedagogams
Pirmoji reakcija gali būti natūrali, bet svarbiausia – suvaldyti emocijas ir įsiklausyti. Petraitienė ragina prisiminti, kad žmogaus vertybė glūdi ne lyties požymiuose, o jo žmogiškose savybėse: „Ginti tradiciją mes galime ir net turime.
Bet tradicinės vertybės yra meilė, pagarba. Vertybė yra tai, kad žmogus yra besąlygiškai brangus ir reikšmingas, kad jis pats yra vertybė. Turėtų būti ginamos tokios vertybės, turėtų būti akcentuojama, kad įvairovė yra svarbi, nes joje kiekvienas iš mūsų tampame labiau savimi. Matydami, kad egzistuoja visokių žmonių, mes imame drąsiau žvelgti į save, nes suprantame, kad ir mes galime būti savimi.“
Atviras, nuoširdus pokalbis su vaiku ir su klase gali žymiai sumažinti patyčių riziką. „Pokalbis apie tą žmogų klasėje, kuris dabar yra savo tapatybės paieškose, dažniausiai baigiasi vaikų supratimu. Tačiau kartais vaikai priešinasi. Žinoma, daug kas priklauso nuo šeimoje vyraujančio požiūrio. Jei šeimoje atvirai niekinami kitos lyties, kitos seksualinės orientacijos žmonės, ir pas vaikus atsiranda tokių nuostatų, užgaulių žodžių kito atžvilgiu. Bet paprastai pokalbis iš širdies padeda viską išspręsti. Kartais užtenka tik pasikalbėti ir paaiškinti, kad kito žmogaus savęs paieškos neturi jokios įtakos kitų lyties tapatybei. Tai, kad kitas ieško savęs, niekaip nesikėsina į kito žmogaus vidų. Kitam žmogui nereikia keistis. Jei tu savo vyriškame kūne jautiesi berniuku, ar mergaitiškame – mergaite, to negali pakeisti faktas, kad kitas taip nesijaučia. Ir staiga visiems tampa aišku, kad iš tiesų kito žmogaus „aš“ vaizdas netrukdo ir nesikėsina į tavąjį „aš“, – patirtimi dalinasi edukologė.
Praktiniai sprendimai ir pagalba
Mokykloje praktiški sprendimai gali būti paprasti: aptarti galimybes naudotis personalo tualetu ar surasti atskirą persirengimo erdvę. Svarbiausia – lanksčiai žiūrėti į vaiko poreikius ir saugumą. Psichologinė pagalba gali būti naudinga, tačiau specialisto tikslas turi būti palaikymas, o ne vaiko „gydymas“ – tai nėra liga.
Suaugusiųjų požiūris lemia vaiko ateitį: išklausymas, meilė ir saugi aplinka gali užkirsti kelią rimtoms psichologinėms problemoms ir padėti vaikui augti oriai.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.