Viena daugiausia diskusijų sukėlusių Lietuvos kriminalinių istorijų vėl grįžo į viešąją erdvę. 2025 metų gruodį paskelbtoje publikacijoje prisimintas Drąsius Kedys ir jo dar prieš daugiau nei penkiolika metų viešintas laiškas, kuriame vyras kritikavo teisėsaugos darbą tiriant jo iškeltus įtarimus dėl galimo dukters seksualinio išnaudojimo.
Publikacija pradedama D. Kedžio seseriai Neringai Venckienei priskiriamais žodžiais: „Praėjo 15 metų po mano brolio Drąsiaus Kedžio nužudymo.“ Tačiau svarbu pabrėžti, kad tai yra artimųjų pozicija, o ne oficialiai nustatytas faktas. Lietuvos prokuratūros užbaigto tyrimo išvada buvo priešinga – D. Kedžio mirtis pripažinta nelaimingu atsitikimu.
Publikacijoje iš naujo paskelbtas senas D. Kedžio laiškas
Pateiktame straipsnyje nėra pristatoma nauja teisėsaugos byla ar naujai atlikta ekspertizė. Didžiąją publikacijos dalį sudaro seniau D. Kedžio parašytas tekstas „Laiškas niekam“, kuriame jis pasakojo savo versiją apie dukters parodymus ir kaltino tuometinius pareigūnus netinkamai tiriant galimo seksualinio išnaudojimo aplinkybes.
Laiške D. Kedys reiškė nepasitikėjimą prokurorais, kritikavo jų priimtus procesinius sprendimus ir tvirtino manantis, kad jo dukters pasakojimai nebuvo tinkamai įvertinti.
Jis taip pat vardijo konkrečius žmones, kuriuos pats kaltino seksualiniais nusikaltimais. Šiuos teiginius būtina vertinti kaip paties D. Kedžio kaltinimus, o ne kaip teismo nustatytus faktus.
Garliavos istorija daugelį metų buvo lydima itin aštrių tarpusavio kaltinimų, skirtingų ekspertinių vertinimų, teismo procesų ir visuomenės protestų.
Kaip prasidėjo viena garsiausių Lietuvos kriminalinių istorijų?
Istorijos pradžia siekia 2008 metus, kai D. Kedys pradėjo kreiptis į teisėsaugą teigdamas, kad jo mažametė dukra galėjo būti seksualiai išnaudojama. Vėliau konfliktas iš šeimos ginčo dėl vaiko peraugo į nacionalinio masto rezonansinę istoriją.
2009 metų spalio 5 dieną Kaune buvo nužudyti Kauno apygardos teismo teisėjas Jonas Furmanavičius ir D.
Kedžio buvusios gyvenimo partnerės Laimutės Stankūnaitės sesuo Violeta Naruševičienė.
Po šių nužudymų pradėta D. Kedžio paieška. Teisėsauga jį laikė įtariamuoju dėl abiejų žmogžudysčių, tačiau teisme jo kaltė niekada nebuvo nagrinėta iki galutinio nuosprendžio, nes vyras po kelių mėnesių buvo rastas negyvas.
D. Kedžio kūnas rastas prie Kauno marių
2010 metų balandžio 17 dieną Kauno rajone, Samylų seniūnijoje, netoli Šlienavos kaimo, ant Kauno marių kranto buvo rastas nežinomo vyro kūnas.
Balandžio 20 dieną patvirtinta, kad mirusysis yra D. Kedys. Jo mirties aplinkybėms nustatyti buvo pradėtas atskiras ikiteisminis tyrimas, kurį vėliau perėmė Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorai.
Dėl milžiniško visuomenės dėmesio ekspertizėms buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Valstybinė teismo medicinos tarnyba sudarė penkių teismo medicinos specialistų komisiją.
Pirminiais duomenimis buvo nustatyta, kad D. Kedys galėjo uždusti paspringęs skrandžio turiniu. Jo kraujyje ir šlapime taip pat aptikta apie 3,6 promilės etilo alkoholio.
Lietuvos ekspertai nustatė mechaninę asfiksiją
2010 metų liepą pateiktoje Lietuvos teismo medicinos specialistų išvadoje nurodyta, kad D. Kedys mirė nuo mechaninės asfiksijos – kvėpavimo takus užkimšo skrandžio turinys ir augalo lapas.
Vėliau buvo atliekami papildomi tyrimai ir ekspertams pateikta daugiau klausimų. Prokuratūros teigimu, papildomi tyrimai nepaneigė pagrindinės išvados.
Vis dėlto D. Kedžio šeima šiomis išvadomis nepatikėjo. Artimieji viešai kėlė versiją, kad vyras galėjo būti nužudytas, todėl buvo nuspręsta kreiptis ir į nepriklausomus užsienio ekspertus.
Ekspertizė patikėta ir Švedijos specialistams
Siekiant papildomai patikrinti mirties aplinkybes, Generalinė prokuratūra kreipėsi į Švedijos nacionalinę teismo medicinos tarnybą „Rättsmedicinalverket“.
Švedijos specialistams buvo perduota ne tik prokuratūros surinkta medžiaga. Jiems pateikti ir D. Kedžio motinos Laimutės Kedienės surinkti dokumentai bei duomenys. Prokurorai ir nukentėjusiąja pripažinta motina ekspertams iš viso pateikė 30 klausimų.
2011 metų balandį gautas atsakymas iš esmės patvirtino Lietuvos specialistų versiją, nors tikslus mirties mechanizmo vertinimas šiek tiek skyrėsi.
Švedijos ekspertas konstatavo, kad D. Kedys mirė įkvėpęs skrandžio turinio dėl sunkaus apsinuodijimo alkoholiu ir vaistais. Ekspertas taip pat nurodė, kad medicininių įrodymų skendimą laikyti labiausiai tikėtina mirties priežastimi nepakanka.
Prokuratūra tyrimą nutraukė 2011 metais
Surinkus Lietuvos ir užsienio ekspertų išvadas, 2011 metų gegužės 27 dieną Generalinė prokuratūra paskelbė baigianti ikiteisminį tyrimą dėl D. Kedžio mirties.
Oficiali institucijos pozicija buvo nedviprasmiška: „D. Kedžio mirtis yra nelaimingas atsitikimas“.
Prokuratūra nurodė nenustačiusi faktinių duomenų, kurie būtų leidę mirtį kvalifikuoti kaip tyčinį kito žmogaus sukeltą nusikaltimą.
Todėl kalbant apie „D. Kedžio nužudymo bylą“ būtina daryti svarbią išlygą: oficialiai tokios išvados teisėsauga nėra pateikusi. Viešai vartojamas teiginys, kad D. Kedys buvo nužudytas, atspindi jo artimųjų ir dalies šalininkų versiją.
Artimieji oficialia versija nepatikėjo
Nepaisant ekspertų išvadų, N. Venckienė ir kiti D. Kedžio artimieji ne kartą viešai tvirtino manantys, kad jo mirtis buvo smurtinė.
Dar 2019 metais LRT apžvelgdama Garliavos istoriją rašė, kad N. Venckienė laikėsi įsitikinimo, jog brolis buvo nužudytas siekiant nuslėpti jos įvardyto „pedofilų klano“ paslaptis.
Šis požiūris per daugelį metų tapo viena pagrindinių Garliavos istoriją lydėjusių alternatyvių versijų, tačiau oficialių ekspertizių jis nepakeitė.
Kodėl ši istorija iki šiol kelia tiek emocijų?
D. Kedžio istorijoje susipynė kelios visuomenei itin jautrios temos – galimas smurtas prieš vaiką, nepasitikėjimas teisėsauga, dviguba žmogžudystė, paslaptingai visuomenei atrodžiusi pagrindinio įtariamojo mirtis ir vėlesnė kova dėl mergaitės globos.
2011 metų gruodį teismas nusprendė, kad D. Kedžio dukra turi būti perduota motinai L. Stankūnaitei. N. Venckienė, kuri tuo metu buvo laikinoji mergaitės globėja, sprendimo nevykdė, o prie jos namų Garliavoje ilgą laiką rinkosi sprendimui prieštaraujantys žmonės. 2012 metų gegužės 17 dieną teismo sprendimas buvo priverstinai įvykdytas.
Šie įvykiai visuomenę padalijo į priešingas stovyklas, o dalis žmonių iki šiol abejoja oficialia įvairių Garliavos istorijos epizodų versija.
Naujos oficialios D. Kedžio nužudymo bylos nėra
Svarbiausia aplinkybė vertinant dabar iš naujo platinamą publikaciją yra jos data ir turinys. Straipsnis paskelbtas 2025 metų gruodžio 18 dieną, tačiau jame nepateikiama informacija apie naujai pradėtą D. Kedžio nužudymo tyrimą, naujus įtariamuosius ar naują ekspertizę.
Publikacijoje pirmiausia dar kartą paviešinamas senas D. Kedžio laiškas ir pakartojama artimųjų pozicija, kad vyras buvo nužudytas.
Tuo tarpu oficialiai galiojanti viešai paskelbta Generalinės prokuratūros išvada išlieka ta pati: D. Kedžio mirtis buvo pripažinta nelaimingu atsitikimu, o 2011 metais tyrimas buvo nutrauktas. Šią išvadą formuojant buvo remtasi tiek Lietuvos teismo medicinos specialistų, tiek Švedijos nacionalinės teismo medicinos tarnybos vertinimais.
Todėl ir praėjus daugiau kaip penkiolikai metų svarbu atskirti dvi skirtingas šios istorijos dalis: artimųjų įsitikinimą, kad D. Kedys buvo nužudytas, ir oficialią teisėsaugos bei teismo medicinos ekspertų išvadą, pagal kurią tokia versija nebuvo patvirtinta.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.